Netikėtas atradimas. Kažkas Žemės šerdyje keičia paros ilgį planetoje

Viena para Žemėje trunka beveik 24 valandas, o tai reiškia, kad per tą laiką mūsų planeta padaro visišką apsisukimą aplink savo ašį.

Tačiau Žemė yra sudėtingas pasaulis, besisukantis aplink Saulę 107 000 km/val. greičiu, apie kurį sukasi Mėnulis, darydamas gravitacinį poveikį mūsų planetai. Todėl Žemės sukimasis griežtai neatitinka 24 valandų laiko intervalo.

Daugelis dienos trukmės svyravimų Žemėje turi žinomas priežastis. Tačiau skaičiuojant nuo dešimtmečių iki tūkstantmečių, mokslininkai pastebėjo mažiausius dienos trukmės svyravimus, kuriuos nustatyti yra šiek tiek sunkiau.

Dabar mokslininkai mano, kad atsakymą rado išlydytoje Žemės išorinėje geležies šerdyje, kuri turi įtakos planetos sukimuisi. Tyrimas buvo paskelbtas žurnale „Geophysical Research Letters“, rašo „ScienceAlert“.

Yra įvairių svyravimų, kurie prisideda prie dienos trukmės pokyčių Žemėje. Vienas jų yra apie 1,72 milisekundės per šimtmetį, jį sukelia Mėnulio gravitacinė trauka ir lėtas Žemės plutos pakilimas, kai ją kažkada kaustė senovinis ledas. Kintantis vandens tūris taip pat gali turėti įtakos Žemės sukimuisi, nes masė juda po jos paviršiumi, kaip ir ledo tūris.

Dešimties metų skalėje 2-3 milisekundžių svyravimas susijęs su didelio masto srautais Žemės skystoje šerdyje. Tačiau kas tūkstantį metų yra dar vienas 3-4 milisekundžių svyravimas, o jo priežastis nėra aiški.

Virpesių laikas atitinka judėjimą ties išorine šerdies ir mantijos riba, tačiau ankstesnis bandymas susieti šį modelį su stebėjimo duomenimis nebuvo visiškai sėkmingas. Pasak mokslininkų, nuo to laiko labai patobulėjo teorinio modeliavimo metodai ir stebėjimo duomenų rinkimas. Taigi jie nusprendė pabandyti dar kartą.

Norėdami tiksliai nustatyti teisingą svyravimą, mokslininkai turėjo išminusuoti visus kitus žinomus svyravimus. Reikėjo modeliuoti ledo ir vandens tūrio poslinkį ir nustatyti, kaip jie keičia Žemės sukimąsi. Mokslininkai atsižvelgė ir į Mėnulio įtaką bei Žemės plutos pakilimą. Tokiu būdu jie aptiko išorinės šerdies įtakos Žemės sukimuisi požymių.

Mokslininkai naudojo Žemės magnetinio lauko matavimus, gautus iš senovės uolienų, ir šiuolaikinius magnetinio lauko matavimus. Tyrimo autoriai taip pat naudojo duomenis apie Žemės sukimąsi beveik 2700 metų.

Dėl to paaiškėjo, kad ledo ir vandens masės poslinkio įtaka Žemei buvo daug mažesnė, nei manyta anksčiau. Be to, tūkstantmečių laiko skalės svyravimai atitiko supaprastintą Žemės išorinės skystosios šerdies magnetohidrodinamikos modelį.

Tai nereiškia, kad mokslininkai iki galo atskleidė mūsų planetos dienos trukmės kaitos paslaptį. Rezultatai rodo, kad turime daug atidžiau pažvelgti į savo planetą, jei norime išsiaiškinti visas mažas įtakas, dėl kurių ji svyruoja besisukant. Ir reikia didesnio duomenų rinkinio.

Mokslininkų teigimu, rezultatai rodo vidinės geodinamikos svarbą ilgalaikiams paros trukmės svyravimams, ypač dėl išsilydusios geležies judėjimo išorinėje Žemės šerdyje.