Jūs esate čia: Pradžia » Visos temos » Mokslas » Geografija

Maču Pikču: jei tektų nukeliauti į „Prarastąjį inkų miestą“...

2011-08-10

(14)

(15)

(55)

Rūšis:	Standartinė publikacija

Vargu ar bereikia sakyti, jog Peru Anduose besislepiantis „Prarastuoju inkų civilizacijos miestu“ vadinamas Maču Pikču yra vienas garsiausių pasaulyje istorinių, archeologinių ir, žinoma, turistinių objektų. Kas nenorėtų savo akimis pamatyti ir savo rankomis prisiliesti prie mistikos šydo gaubiamo istorinio miesto paslapčių…

Prisijunk prie technologijos.lt komandos!

Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo.

Sudomino? Užpildyk šią anketą!

Maču Pikču – tik XX a. pradžioje Andų kalnuose (Peru) atrastas kerinčio grožio senovinis inkų miestas, kurio gyventojų likimas yra iki šiol tebėra paslaptis. Miestas 2350 m aukštyje virš jūros lygio prie Urubambos upės, 70 km į šiaurę nuo Kusko apytikriai buvo įkurtas 1440 m. ir gyvavo iki 1532 m., kuomet į inkų gyvenamą teritoriją įsiveržė ispanų konkistadorai. Tačiau konkistadorai miesto nenukariavo ir nesugriovė. 1532 m. visi Maču Pikču gyventojai paslaptingai išnyko. Praėjusį šimtmetį atliktų archeologinių kasinėjimų metu čia buvo aptikti 173 žmonių skeletai, iš kurių 150 – moterų. Maču Pikču čiabuvių kečujų kalba reiškia „senasis kalnas“. Jis vadinamas dar ir „Prarastuoju inkų miestu“. Jis buvo atrastas tik 1911 m. ekspedicijos, kuriai vadovavo Hiramas Bingamas, metu. Mieste buvo rasta šventyklų komplekso, diduomenės pastatų, gyvenamųjų namų, sandėlių, gynybinių sienų iš aptašytų akmens blokų, vandens surinkimo įrenginių, kanalų, akmeninių laiptų, kelių, išklotų akmeninėmis plytomis, šlaituose išdėstytų terasų liekanų. Liepos 24-ąją Peru buvo švenčiamos Maču Pikču atradimo 100-osios metinės. Tačiau progų ir priežasčių aplankyti šį istorijos stebuklą vargu ar reikia. O jei jame vis tik tektų apsilankyti, galbūt miestą labiau pažinti padės dešimt su Maču Pikču susijusių momentų.

1. Maču Pikču nėra prarastasis inkų miestas

Kai 1911-aisiais keliautojas Hairemas Bingemas Trečiasis (Hiram Bingham III) Andų kalnuose netikėtai užtiko įstabųjį Maču Pikču, jis ieškojo visai kito miesto, kuris buvo vadinamas Vilkabamba (Vilcabamba). Šis buvo slaptoji sostinė, kurioje inkai apsigyveno slėpdamiesi nuo ispanų konkistadorų, kurie Pietų Amerikon atsidangino 1532 m. Laikui bėgant apie Vilkabambą imta kalbėti kaip apie Dingusį inkų civilizacijos miestą.

Didžiąją gyvenimo dalį H. Bingemas tikėjo, jog Maču Pikču ir Vilkabamba yra vienas ir tas pats miestas. Ši teorija nebuvo paneigta iki pat jo mirties 1956 m. Dabar yra manoma, jog tikroji Vilkabamba kadaise buvo pastatyta maždaug už 80 km į vakarus nuo Maču Pikču. Naujausių tyrimų rezultatai leidžia abejoti, ar Maču Pikču kada nors buvo dingęs ir visiškai apleistas. H. Bingemui atradus Maču Pikču, jame gyveno trys ūkininkų šeimos.

2. Maču Pikču nesvetimi žemės drebėjimai

Akmenys, iš kurių pastatyti įstabiausi Inkų imperijos pastatai, sutvirtinti nenaudojant jokios cementinės medžiagos. Jie buvo tiesiog iškalti ir sudėti taip preciziškai, jog tarp jų nepavyktų įkišti nė kreditinės kortelės.

Be estetinės funkcijos, Maču Pikču statinių konstrukcija pasižymi ir tam tikrais kitais inžineriniais privalumais. Žinia, Peru – seismiškai aktyvus kraštas. Tiek sostinė Lima, tiek Kuskas (Cusco) kadaise seisminių virpesių buvo sulyginti su žeme. Ne išimtis ir Maču Pikču, kuris pastatytas taipogi seismiškai aktyvioje zonoje. Sakoma, jog prasidėjus žemės drebėjimui, inkų statinių akmenys pradeda „šokti“ – jie juda pagal virpesius, o šiems nurimus, sugrįžta į savo vietą. Jei ne šis statybos metodas, dauguma žinomiausių Maču Pikču pastatų, kaip manoma, jau seniai būtų sugriuvę.

3. Didžioji dalis Maču Pikču nėra matoma

Nors inkai garsėjo įspūdingais gynybiniais akmenų pylimais, ne mažiau pažangūs buvo ir jų civilinės inžinerijos projektai. Inkų architektūros šedevrai atrodo dar įspūdingiau turint omenyje, kad juos pastatę inkai nesinaudojo geležiniais įrankiais, ratais, naminių gyvulių jėga. Maču Pikču miestas buvo tiesiog iškaltas kalnų masyve tarp dviejų neaukštų viršukalnių. Inžinieriaus Keneto Raito (Kenneth Wright) vertinimu, maždaug 60 proc. Maču Pikču statinių buvo požeminiai. Didžiąją požeminių statinių dalį sudaro gilūs pastatų pamatai ir drenažo tikslu naudotos susmulkintos uolienos. Drėgnuoju periodu šį miestą aplankiusieji patvirtins, jog Maču Pikču merkia ypač gausūs krituliai, tad drenažo sistema čia – gyvybiškai svarbi.

4. Į paslaptingąjį miestą galima užkopti ir pėsčiomis

Kelionė į Maču Pikču žada gausybę įvairiausių dalykų, tačiau ne visada jie atsieis pigiai. Traukinio bilietas vienam asmeniui iš Kusko miesto gali kainuoti daugiau kaip 100 JAV dolerių. Tiesa, kelionė pavojingais kalnų serpentinais į 600 metrų aukščio šlaitą ten ir atgal kainuoja tik 14 JAV dolerių. O turintiems laiko ir jėgų niekas nedraudžia į paslaptingąjį inkų miestą užsiropšti pėsčiomis – tai nekainuos nė cento. Įėjimo į Maču Pikču kaina – 43 JAV doleriai. Energinga kelionė pėsčiomis stačiu kalnų takeliu, kuris didžia dalimi sutampa su 1911 m. H. Bingemo pasirinktu kopimo maršrutu, trunka maždaug 1,5-2 val, o fizines pastangas turėtų atpirkti kerintys kalnų ir paties Maču Pikču vaizdai.

5. Prie Maču Pikču yra puikus slaptas muziejus, kurio beveik niekas nesuranda

Keliautojus, kurie yra įpratę nacionaliniuose parkuose rasti informacinių stendų apie lankomą vietovę, Maču Pikču dažnai šokiruoja tai, jog čia apie senąjį miestą nėra jokios turistinės informacijos (galbūt dėl to šis senovinės architektūros stebuklas išlieka autentiškas ir neužgriozdintas modernaus interjero svetimkūniais). Daugelį atsakymų į rūpimus klausimus apie inkų statybų inžineriją ir jos paskirtį galima rasti muziejuje „Museo de Sitio Manuel Chávez Ballón“ (įėjimas į kurį kainuoja 8 JAV dolerius) – čia informacija stenduose pateikiama anglų ir ispanų kalbomis. Tačiau tą muziejų iš pradžių dar reikia susirasti… Mat jis neįtikėtinai uoliai užkištas į vieną atokiausių užkampių Maču Pikču apylinkėse. Jei nusišypsos laimė, muziejų galima rasti ilgo negrįsto kelio pabaigoje, greta Maču Pikču pamatų. Žingsniuojant iš Aguas Calientes miestelio, kelionė iki muziejaus užtrunka maždaug pusvalandį.

6. Kopti galima nebūtinai tik į vieną viršukalnę

Gerokai prieš išauštant, istorinio miesto lankytojai entuziastingai išsirikiuoja prie Aguas Calientes miestelio autobusų stoties, tikėdamiesi būti vienais pirmųjų, tądien įžengsiančių į slaptąjį inkų miestą. Iš kur toks entuziazmas? Nes tik 400 pirmųjų leidžiama kopti į raganosio ragą primenančią žemesniąją žalią viršukalnę Huajną Pikču (Huayna Picchu) – būtent iš tos vietos nufotografuota dauguma Maču Pikču nuotraukų.

Ir beveik nė vienam iš turistų kažkodėl nerūpi užsiropšti į priešingoje Maču Pikču pusėje esančią viršukalnę – Maču Pikču Kalną (Machu Picchu Mountain). Jo aukštis – beveik 500 metrų, ir jis beveik dvigubai aukštesnis už Huajną Pikču, tad nuo jo atsiveria ne tik Maču Pikču miesto, bet ir aplink jį it gyvatė besirangančios Urubambos upės kerinti panorama.

7. Mieste yra slapta šventovė

Jei jau vis tik pavyko tapti vienu iš 400 laimingų anksti kėlusių „vieversių“, kuriems iškylos dieną lemta užkopti į Huajną Pikču, nereikėtų apsiriboti vien alpinizmu ir fotografavimu. Būtinai pamėginkite paėjėti šiurpoku takeliu į Mėnulio Šventyklą, kuri pastatyta atokesnėje Huajnos Pikču pusėje. Ten aptiksite olą, kurioje ir buvo įrengta šventykla. Joje yra nišų, kurios, kaip spėjama, kadaise buvo naudojamos mumijų laidojimui.

8. Maču Pikču mieste atrasta dar ne viskas

Jei panūstų nuklysti kur nors atokiau nuo centrinių Maču Pikču griuvėsių, bus nesunku pastebėti, jog besišakojantys šoniniai takeliai padengti storoku lapų sluoksniu. Kur jie veda? Kad kas žinotų… Kadangi „debesų miškas“ (taip vadinama gausi Maču Pikču flora) želia labai sparčiai, visai gali būti, jog senojo inkų miesto apylinkėse gali būti dar neatrastų takelių ar griuvėsių. Visai neseniai turistams atvertas keletas tokių neseniai aptiktų ir sutvarkytų terasų.

9. Ypatinga miesto fizinė orientacija

Nuo pat tos akimirkos, kai į Maču Pikču įžengė H. Bingemas, įstabiojo miesto lankytojams kyla jausmas, jog natūralus Maču Pikču supantis kraštovaizdis yra ne mažiau svarbesnis už išlikusius senovinio miesto pastatų griuvėsius. Naujausių tyrimų rezultatai byloja, jog miesto geografinė padėtis ir svarbiausių statinių fizinė orientacija buvo parinkta atsižvelgiant į greta stūksančius paslaptingus kalnus, kurie vadinami „apus“. Strėlės formos akmens smaigalis Huajnos Pikču viršukalnėje nukreiptas pietų kryptimi, tiksliai link garsiojo Intihuatanos akmens, už kurio stūkso Salkantajaus kalnas – vienas iš labiausiai inkų kosmologijoje garbintų kalnų. Ypatingomis inkų kalendoriaus dienomis saulė teka arba leidžiasi už svarbių viršukalnių.

10. Maču Pikču galėjo būti galutinis piligriminių kelionių taškas

Italų archeoastronomas Džiulijus Maljis (Giulio Magli) neseniai iškėlė naują teoriją. Manoma, jog kelionė iš Kusko miesto į Maču Pikču buvo ritualinės paskirties. Ji simbolizavo dangaus kelionę – anot legendos, ją kadaise atliko Saulės salą Titikakos ežere palikę pirmieji inkai. Užuot kopę Urubambos upės krantais vingiuojančiu kur kas labiau pastebimu takeliu, pirmieji inkai pastatė nepraktišką, tačiau vizualiai pribloškiantį Inkų Taką (Inca Trail), kuris, anot Dž. Maljo, dvasiškai paruošdavo piligrimus įžengti į Maču Pikču. Paskutinis piligriminės kelionės etapas baigdavosi kopimu prie Intihuatanos akmens – aukščiausios vietos pagrindinėje Maču Pikču miesto dalyje.

Parengė Saulius Žukauskas
sauliuszukauskas01@gmail.com