Dedasi kažkas keisto. Po Ramiuoju vandenynu. Mokslininkai apšalę

Šie skirtumai daugiausia atsiranda dėl didžiulių vandenynų ir plonų jūrinių tektoninių plokščių, dėl ko išsiskiria daugiau šilumos nei per storas žemynines sausumos mases.

Žemės vidus yra skystas ir karštas iki raudonumo, o sukdamasi planeta sukuria gravitaciją ir planetos magnetinį lauką – tai yra tai, kas laiko mūsų atmosferą arti paviršiaus. Nors visa planeta šildoma iš vidaus, ji vėsta ir ilgainiui Žemė taps panašesnė į Marsą – ledinę, negyvą uolieną.

Oslo universiteto (Norvegija) mokslininkai teigia, kad viena Žemės gelmių pusė vėsta daug greičiau nei kita. Tyrimui jie panaudojo pastarųjų 400 milijonų metų kompiuterinius modelius, kad apskaičiuotų, kiek izoliuotas buvo kiekvienas pusrutulis žemyno masės atžvilgiu – tai yra pagrindinė savybė, padedanti išlaikyti šilumą viduje.

Tyrimui buvo sujungti du duomenų rinkiniai: vienas analizavo iš Žemės gelmių per Žemės plutą tekančios šilumos kiekį, o kitas sekė žemynų judėjimą per milijonus metų.

Šio tyrimo staigmena buvo netolygus šilumos išsisklaidymas, tačiau priežastis suprantama – kai kurias Žemės dalis izoliavo didžioji sausumos masė, sukurdama savotišką termoso sluoksnį, sulaikantį šilumą.

Žemės terminę evoliuciją daugiausia kontroliuoja šilumos praradimo iš vandenyninės litosferos greitis, rašo autoriai.

Taip atsitinka todėl, kad kiekvieną dieną jūros dugno paviršius šiek tiek juda, sukurdamas naują jūros dugną iš magmos, kuri išsiveržia ties žemyno riba, o senas jūros dugnas yra suardomas ir ištirpsta po esamu žemyno sausumos masyvu.

Norėdami ištirti, kaip šiluma elgiasi Žemės viduje, mokslininkai sukūrė modelį, kuris padalija Žemę į Afrikos ir Ramiojo vandenyno pusrutulius. Tada jie padalijo visą Žemės paviršių į pusės platumos ir ilgumos tinklelį. Jie sujungė kelis ankstesnius modelius, įskaitant jūros dugno amžių ir žemynų padėtį per pastaruosius 400 milijonų metų. Tada jie apskaičiavo, kiek šilumos sukaupė kiekviena tinklelio gardelė per savo ilgą gyvavimo laiką. Rezultatai parodė, kad Ramiojo vandenyno pusė vėso daug greičiau.

Jūros dugnas yra daug plonesnis nei didžiulė sausumos masė, o temperatūrą Žemės viduje „malšina“ didžiulis šalto vandens tūris, esantis virš jos.

Ankstesni šios temos tyrimai apėmė 230 milijonų metų senumo laikotarpį, todėl naujasis modelis beveik padvigubina tirtą laikotarpį, apimantį laikotarpį iki dinozaurų pasirodymo. Tuo metu žemynų išsidėstymas labai skyrėsi nuo to, ką žinome šiandien, jame dominavo superkontinentai, tokie kaip Pangėja. Žemynai pradėjo skilti maždaug prieš 200 milijonų metų, todėl susidarė dabartinis sausumos masyvų pasiskirstymas Žemėje.

Nors Ramiojo vandenyno pusrutulis atvėso daugiau nei 50 laipsnių Celsijaus labiau nei Afrikos pusrutulis, per pastaruosius 400 milijonų metų Ramiojo vandenyno pusrutulyje nuolat didėjantys plokščių tektoniniai greičiai rodo, kad vienu metu Ramusis vandenynas buvo žymiai šiltesnis.

Tai rodo, kad tolimoje praeityje jį dengė sausuma, sulaikanti daugiau šilumos. Šiuo metu, kai Europa, Azija ir Afrika yra išsidėsčiusios pusėje pasaulio, o didžioji Ramiojo vandenyno pusrutulio dalis yra padengta vandeniu, visuotinis vėsimas yra asimetriškas.