Kas 26 sek. Visame pasaulyje. Mokslininkai neturi supratimo, kas vyksta

Mūsų planeta vis dar slepia daugybę paslapčių, o viena įdomiausių – reguliari, kas 26 sekundes pakartojanti seisminė signalizacija. Detektoriai visame pasaulyje ją fiksuoja nepertraukiamai jau daugiau nei šešiasdešimt metų, nors įtikinamo šio reiškinio paaiškinimo vis dar trūksta. Čia nėra kalbama apie stulbinantį žemės drebėjimą, o apie subtilų pulsą, kurio žmonės nepastebi. Nepaisant savo diskretiškos prigimties, jis kelia intriguojančią mįslę geologams ir seismologams visame pasaulyje.

Vieno atradimo istorija

Pirmieji dokumentuoti šio reiškinio stebėjimai siekia XX a. 6-ąjį dešimtmetį. Jack Oliver iš Lamont-Doherty Geologinės Observatorijos, naudodamasis analoginiais seismometrais ir popieriniais įrašais, nustatė, kad pulsas sklinda iš pietinio arba ekvatorinio Atlanto vandenyno regiono. Jis taip pat pastebėjo įdomią tendenciją: reiškinys sustiprėja šiltuoju metų laiku šiauriniame pusrutulyje. Po dviejų dešimtmečių Gary Holcomb iš JAV Geologinės Tarnybos pateikė dar vieną svarbią užuominą – jo tyrimai parodė, kad signalų intensyvumas didėja audrų metu, pirmą kartą siejant šį reiškinį su atmosferos sąlygomis.

Tyrimų proveržis įvyko 2005 m., kai Mike Ritzwoller komanda iš Kolorado universiteto Boulderio mieste aptiko tą patį pulsą. Šį kartą mokslininkai jau naudojo pažangius skaitmeninius seismometrus, leidusius tiksliau nustatyti reiškinio šaltinį.

„Kai tik tai pamatėme, [tuometinis doktorantas Nikolai Shapiro] ir aš supratome, kad vyksta kažkas keisto, bet neturėjome supratimo, kas tai yra,“ – paaiškina Ritzwoller.

Dėl modernios technologijos pavyko lokalizuoti pulso šaltinį Gvinėjos įlankoje prie Vakarų Afrikos kranto. Vėlesni Garrett Euler tyrimai dar labiau susiaurino šią vietą – iki Bonos įlankos srities.

Dvi konkuruojančios teorijos ir ilgai išliekanti paslaptis

Nepaisant tikslaus signalo kilmės nustatymo, reiškinio priežastis vis dar kelia mokslininkų diskusijas. Šiuo metu egzistuoja dvi pagrindinės hipotezės, bandančios paaiškinti reguliarią pulsaciją. Pirmoji teorija sieja ją su vandenynų bangomis, smunkančiomis į kontinentinį šelfą. Mike Ritzwoller paaiškina mechanizmą paprastai:

„Tai kaip belstis į stalą. Jūsų kumščio srityje deformuojasi paviršius, bet vibracijos perduodamos per visą stalą. Todėl žmogus, sėdintis kitoje stalo pusėje, padėjęs ranką ant stalo, gali pajusti vibracijas.“

Antroji koncepcija siūlo ryšį su vulkanine veikla. Yingjie Xia komanda 2013 m. pastebėjo, kad pulso kilmės taškas yra arti vulkano São Tomé saloje, Bonos įlankoje. Įdomu tai, kad panašus reiškinys stebimas Japonijoje, kur vulkanas Aso generuoja analogiškus mikrosmūgius. Nepaisant šešių dešimtmečių stebėjimų, mokslininkai vis dar negali susitarti dėl šio reguliaraus pulso priežasties.

Doug Wiens iš Vašingtono universiteto paaiškina, kodėl tyrimai nevyksta sparčiau. Seismologijoje mokslininkai dažniausiai koncentruojasi į tam tikrus dalykus – nori nustatyti žemės kontinentų struktūrą ir pan. Šiuo atveju sunkiau, nes tai, ką jie stebi, neturi tiesioginio ryšio su gilesniu Žemės struktūros supratimu. Kitaip tariant, seismologai dažniausiai tyrinėja reiškinius, padedančius suprasti planetos vidų – žemės drebėjimus, mantijos ar branduolio struktūrą. Paviršinis reguliariai pulsuojantis signalas nėra jų pagrindinis prioritetas.

Ši reguliari planetos pulsacija primena, kad net pažangiausių technologijų amžiuje ir išsamiai tyrinėjant kosmosą, Žemė vis dar gali nustebinti. Galbūt šios mįslės sprendimas ne tik atsakys į klausimą apie 26 sekundžių ritmą, bet ir suteiks naują požiūrį į procesus mūsų artimiausioje kosminėje aplinkoje.