Paslėpta Sibiro bomba. Pagaliau atskleidė, kas kuria tuos gigantiškus kraterius (Video)

Tik naujausi tyrimai pagaliau atneša ilgai lauktus atsakymus. Helge Hellevango vadovaujama mokslininkų grupė sukūrė modelį, kuris susieja tris esminius veiksnius: gausius gamtinių dujų telkinius, specifinę amžinojo įšalo struktūrą ir klimato kaitos poveikį. Būtent unikalus šių elementų derinys gali paaiškinti, kodėl panašių darinių neaptinkama kituose Arkties regionuose.

Gigantiškų kraterių susidarymo mechanizmas

Gigantiški dujų emisijos krateriai, dar vadinami GEC, pirmą kartą buvo pastebėti 2012 metais. Naujasis modelis, publikuotas žurnale „Science of The Total Environment“, jų susidarymą apibūdina kaip daugiapakopį procesą. Viskas prasideda giliai po žeme, kur gamtinės dujos kartu su šiluma kyla į viršų. Ši šiluma pamažu tirpdo amžinąjį įšalą, kuris paprastai veikia kaip natūralus barjeras. Plonėjant šiam sluoksniui, dujos kaupiasi po juo, neturėdamos kur ištrūkti.

Didėjantį slėgį po susilpnėjusia įšalo danga dar labiau sustiprina klimato kaita, spartinanti tirpimą. Tam tikru momentu slėgis viršija įšalo sluoksnio tvirtumą – jis staiga įgriūva, o paviršiuje atsiveria būdingas krateris.

Unikalios Sibiro pusiasalių sąlygos

Šio reiškinio paslaptis slypi minėtų regionų geologijoje. Jamalo ir Gydano pusiasaliai pasižymi itin gausiais gamtinių dujų telkiniais, kuriuos dengia palyginti plonas, nors ir vientisas, amžinojo įšalo sluoksnis. Toks derinys sudaro palankias sąlygas: dujos turi lengvesnį kelią link paviršiaus, o plona danga gali būti prasiveržta augančio slėgio.

Klimato kaita šiame procese veikia kaip katalizatorius. Kylanti temperatūra dar labiau tirpdo amžinąjį įšalą, todėl natūralus barjeras tampa vis plonesnis ir silpnesnis. Tai paaiškina, kodėl krateriai pradėjo formuotis tik pastaraisiais metais, nors dujų telkiniai šiose vietovėse egzistuoja tūkstančius metų.

Paslėpti krateriai, laukiantys atradimo

Mokslininkai įtaria, kad Sibire tokių darinių gali būti gerokai daugiau, tačiau jie dar nepastebėti. Krateriai gana greitai prisipildo vandens ir nuosėdų, todėl ima priminti įprastus ledyninės kilmės ežerus. Tai apsunkina jų identifikavimą vien tik iš palydovinių nuotraukų – tik išsamūs lauko tyrimai leidžia atskirti natūralius vandens telkinius nuo užmaskuotų kraterių.

Hellevango komandos sukurtas modelis tėra pradžia. Ateities tyrimai apims intensyvius lauko darbus bei pažangias kompiuterines simuliacijas, kurios galėtų padėti numatyti galimų naujų kraterių susidarymo vietas.

Sibiro kraterių formavimosi mechanizmo atradimas – daugiau nei mokslinė įdomybė. Šio proceso supratimas gali padėti prognozuoti panašius reiškinius kitose Arkties vietovėse, kur klimato kaita taip pat spartina amžinojo įšalo tirpimą. Tai turi didelę reikšmę vietos bendruomenių ir infrastruktūros saugumui šiuose jautriuose regionuose.