13 000 metų paslaptis. Grenlandijos ledynuose esanti platina nebuvo atkeliavusi iš kosmoso. Tiesa pasirodė esanti dar įdomesnė

Grenlandijos ledynai slepia ne vieną paslaptį, tačiau viena jų pastaraisiais metais ypač intrigavo mokslininkus. Staigus platinos koncentracijos šuolis prieš beveik 13 000 metų atrodė kaip cheminis pėdsakas po kosminės katastrofos. Ar Žemė galėjo patirti kosminį įvykį, pakeitusį jos klimatą? Pasirodo, tiesa gali būti kur kas labiau žemiška, bet ne mažiau įdomi.

Chronologija atmeta kosminę katastrofą

Tarptautinė tyrėjų komanda nusprendė patikrinti hipotezę apie kosminę platinos kilmę. Analizuojant GISP2 ledo gręžinį paaiškėjo esminė šios teorijos problema. Didžiausia platinos koncentracija pasirodė maždaug po 45–50 metų nuo jauniausiojo driaso pradžios – vieno staigiausių atšalimų mūsų planetos istorijoje.

„Platinos pikas iš tiesų įvyko maždaug po 45 metų nuo šio laikotarpio pradžios – tai pernelyg vėlu, kad jis galėtų sukelti atšalimą“, – paaiškina Jamesas Baldini.

Šis atradimas suabejojo ankstesnėmis spėlionėmis. Dar daugiau – anomalija truko 14 metų, tai yra gerokai per ilgai, kad ją būtų galėjęs sukelti vienkartinis kosminio objekto smūgis. Mokslininkai išbandė ir kitą versiją – galbūt platinos šaltinis buvo Laacher See ugnikalnio (Vokietijoje) išsiveržimas. Tačiau detali mėginių analizė pateikė vienareikšmius rezultatus.

„Mūsų rezultatai buvo aiškūs: Laacher See mėginiuose beveik nėra platinos, o jos koncentracija yra žemiau arba ties aptikimo riba“, – priduria Baldini.

Platinos pėdsakas veda į ugnikalnius

Iš kur tuomet atsirado paslaptingoji platina? Tyrėjai palygino cheminę ledo gręžinio sudėtį su įvairiais geologiniais mėginiais. Geriausias atitikimas gautas su vulkaninių dujų kondensatais, ypač iš povandeninių ugnikalnių.

„Palyginome cheminę ledo gręžinio sudėtį su įvairiais geologiniais mėginiais ir nustatėme, kad artimiausias atitikimas buvo su vulkaninių dujų kondensatais, ypač iš povandeninių ugnikalnių“, – pažymi Baldini.

Geologinis kontekstas dar labiau sustiprina šią hipotezę. Degliaciacijos laikotarpiu, tirpstant ledynams, sumažėjo spaudimas Žemės plutos paviršiui. Tai natūraliai skatino vulkaninį aktyvumą Islandijoje – būtent tuo metu, kai fiksuota platinos anomalija.

Tikrasis klimato suirutės kaltininkas

Vis dėlto svarbiausias atradimas susijęs su tikruoju jauniausiojo driaso paleidikliu. Maždaug prieš 12 870 metų įvyko galingas sieringas ugnikalnio išsiveržimas – tiksliai tuo metu, kai prasidėjo staigus atšalimas. Šio įvykio mastas buvo įspūdingas: į atmosferą pateko sieros kiekis, prilygstantis didžiausiems istorijoje užfiksuotiems išsiveržimams. Klimatui jis sukėlė neigiamą priverstinį poveikį, siekusį -10,0 W/m². Palyginimui, 1991 m. Pinatubo ugnikalnio išsiveržimas, nulėmęs apie 0,5 °C pasaulinį atšalimą, turėjo -4 W/m² poveikį.

„Šis išsiveržimas – ar iš Laacher See, ar iš kito nežinomo ugnikalnio – į atmosferą išmetė tiek sieros, kad prilygo didžiausiems istorijoje“, – aiškina pagrindinis tyrimo autorius.

Naujas požiūris į staigius klimato pokyčius

Šis atradimas keičia mūsų supratimą apie staigių klimato permainų mechanizmus. Pasirodo, kad ne kosminiai smūgiai, o vulkanizmas galėjo būti pagrindinė dramatiškų klimato sistemos pokyčių priežastis. Analizuojant tris Grenlandijos ledo gręžinius nustatyta, kad prieš 12 978 ir 12 870 metų įvykę išsiveržimai užima atitinkamai 16-ą ir 17-ą vietą tarp stipriausių pastarųjų tūkstančių metų išsiveržimų pagal poveikį klimatui.

Nors tyrimuose išlieka tam tikrų neaiškumų, vis daugiau duomenų rodo, kad sprogstamasis vulkanizmas gali būti ne tik jauniausiojo driaso, bet ir kitų staigių klimato pokyčių Žemės istorijoje pagrindinis veiksnys.