Jūreiviai šimtmečius sakė tiesą. Mokslininkai tik dabar pradeda jais tikėti

Nuo amžių tarp jūrininkų sklandė neįtikėtinos istorijos. Jie pasakojo apie milžiniškas vandens sienas, kurios staiga iškildavo ramioje jūroje. Tokios bangos galėjo praryti net didžiausius laivus. Ilgą laiką mokslininkai šiuos pasakojimus vertino skeptiškai, tačiau viskas pasikeitė vieną sausio dieną. Būtent tada, 1995-ųjų pradžioje, beprecedentė banga trenkėsi į Draupnerio naftos platformą Šiaurės jūroje. Šis įvykis tapo lūžio tašku – pirmuoju neabejotinu įrodymu, kad reiškinys, laikytas legenda, yra tikras.

Lūžis po trijų dešimtmečių tyrimų

Metai bėgo, o milžiniškų bangų paslaptis vis dar nebuvo įminta. Tik dabar, po trisdešimties metų analizės, tarptautinė mokslininkų komanda, vadovaujama Francesco Fedele iš Džordžijos technologijos instituto, paskelbė išvadas, kurios sugriauna ankstesnes prielaidas. Tyrėjai išanalizavo didžiausią kada nors sukauptą vandenynų duomenų rinkinį ir įrodė, kad bangos milžinės nėra egzotiškų procesų padarinys. Priešingai – jų kilmės mechanizmai yra natūrali vandenyno dinamikos dalis. 24 metrų aukščio vandens siena, užgriuvusi Draupnerio platformą, ne tik nuplėšė plieninius turėklus ir išmėtė sunkią įrangą. Svarbiausia, ji paliko tikslius matavimus, kurie pirmą kartą patvirtino tai, apie ką jūrininkai kalbėjo šimtmečiais.

Ilgus dešimtmečius mokslo bendruomenėje vyravo įsitikinimas, kad pagrindinis šių bangų kaltininkas yra vadinamasis moduliacinis nestabilumas. Teorija teigė, jog nedideli trikdžiai reguliariame bangavime gali sukelti ekstremaliai aukštas bangas. Tačiau naujausi 27 500 bangų įrašų iš 2003–2020 m. analizė galutinai paneigė šį paaiškinimą atviroje jūroje. Kaip pažymi Fedele, kurio tyrimai publikuoti „Scientific Reports“, moduliacinio nestabilumo mechanizmas pasitvirtina daugiausia ribotomis laboratorinėmis sąlygomis. Atviruose vandenyse, kur energija sklinda daugeliu krypčių, situacija yra visiškai kitokia. Duomenys iš Šiaurės jūros neparodė jokių šios teorijos pėdsakų tikrųjų bangų milžinių formavimosi procese.

Kaip iš tiesų gimsta jūros gigantai ir ką reiškia naujausi atradimai

Mokslininkai nustatė du pagrindinius procesus, lemiančius šių bangų atsiradimą. Pirmasis – vadinamasis linijinis susitelkimas. Kai bangos, judančios skirtingais greičiais ir kryptimis, susikerta viename taške, jų energija susideda. Antrasis veiksnys – antrojo laipsnio nelinijiškumas, dėl kurio bangos slėnis išsilygina, o keteros smarkiai išryškėja. Šis procesas gali padidinti didelių bangų aukštį net 15–20 procentų.

Įdomu tai, kad kiekviena tokia banga palieka savitą „piršto atspaudą“ – būdingą bangų išsidėstymą prieš ir po viršūnės, atskleidžiantį jos kilmės mechanizmą. Taip pat pavyko nustatyti konkrečias sąlygas, palankias gigantų formavimuisi: nedidelis kryptinis išsisklaidymas (apie 30 laipsnių), didelis dažnių išsibarstymas ir tam tikro gylio vandenys.

Milžiniškų bangų formavimosi mechanizmų supratimas yra esminis saugumui. JAV Nacionalinė vandenynų ir atmosferos administracija (NOAA) bei „Chevron“ jau taiko Fedele modelius, kad numatytų didžiausios rizikos zonas. Pats mokslininkas šiuo metu kuria mokančius algoritmus, analizuojančius dešimtmečius sukauptus duomenis, siekiant aptikti subtilius dėsningumus, galinčius iš anksto įspėti apie ekstremalius įvykius. Šie atradimai keičia laivų, naftos platformų ir pakrančių statinių projektavimo principus. Kaip taikliai pastebi pagrindinis tyrimo autorius, nors bangos milžinės yra ekstremalūs reiškiniai, jos yra natūrali vandenyno ekosistemos dalis. Esmė – ne jas pašalinti, o išmokti prognozuoti ir tinkamai pasiruošti.