Paslaptingas reiškinys. Pelkėse ir kapinėse. „Naktį pasirodo šviesa...“

Ji naktį pasirodo pelkėse, liūnuose ir kapinėse kaip mažos švieselės. Dar prieš mokslui atskleidžiant jos prigimtį, žaltvykslė turėjo daugybę mitologinių ir folklorinių paaiškinimų. Kas iš tikrųjų yra šis reiškinys?

Žaltvykslė (ang. Will-o'-the-wisp, lot. ignis fatuus – apgaulinga ugnis) – tai reiškinys, aprašytas Europos, Šiaurės ir Pietų Amerikos, Azijos ir Okeanijos folklore. Ji aptinkama visame pasaulyje įvairiais pavadinimais. Iki mokslinių atradimų amžiaus žmonės bandė paaiškinti šį reiškinį jį mitologizuodami. Paslaptingos šviesos, šokančios naktį virš pelkių, liūnų, durpynų ir kapinių, tariamai buvo dvasios, fėjos arba stichijų dvasios.

Tik šiuolaikinis mokslas įrodė, kad žaltvytės yra negyvos ir nėra antgamtinis reiškinys.

Žaltvykslės fenomeną 1776 m. bandė paaiškinti Alesandras Volta, kai atrado metaną. Jis teigė, kad pelkių ugnis tai natūralus fenomenas, susidarantis pelkėtose vietovėse išsiskiriant dujoms. Šią teoriją parėmė Joseph Priestley ir Pierre Bertholon de Saint-Lazare.

Nors ši teorija buvo kritikuota, dabar moksliškai priima pelkių ugnį traktuoti kaip fosfino, difosfano arba metano oksidaciją. Šios dujos susidaro organinio irimo proceso metu ir sukelia fotonines emisijas. Kadangi fosfinas ir difosfanas užsidega nuo kontakto su deguonimi, šios dujos gali nesunkiai įžiebti metaną. Be to, fosfino oksidacijos metu susidaro fosforo pentoksidas, kuris su vandens garais sudaro fosforo rūgštį.

Tiesa, mokslininkams nėra pavykę sukurti pelkių ugnies laboratorinėmis sąlygomis.

Tačiau neseniai atliktas tyrimas pateikė geresnį paaiškinimą, kurį patvirtino tvirti empiriniai įrodymai.

Šiandien sunku tirti žaltvykslę, nes šis reiškinys pasitaiko rečiau nei anksčiau. Tikėtina priežastis – pastaraisiais šimtmečiais vykęs pelkių sausinimas. Daugelis pelkių buvo paverstos dirbama žeme. Nepaisant to, naktį vis dar retkarčiais kažkas šviečia. Stanfordo universiteto, Dzianghano universiteto ir Kinijos mokslų akademijos chemikai ir ekotoksikologai nusprendė ištirti, kas tiksliai šviečia naktį.

Šio naujo tyrimo autoriai pabrėžia, kad ankstesni paaiškinimai, įskaitant fosfiną (vandenilio fosfidą) ir elektrostatiką, tebėra spekuliatyvūs. Tačiau jų atradimas rodo, kad šis reiškinys labiau tikėtinas kaip mikrožaibas. Ką tai reiškia?

„Mūsų naujausias tyrimas rodo, kad mikrometro dydžio vandens lašeliai gali kaupti tarpsluoksninį krūvį ir savaime išsikrauti – šį reiškinį vadiname mikrožaibu“, – aiškina tyrėjai. Šios savaiminės mikroiškrovos gali įvykti tarp vandenyje plūduriuojančių metano turinčių mikroburbuliukų.

Šis reiškinys buvo užfiksuotas didelės spartos kamera, kuri užfiksavo trumpus įkrautų burbuliukų blyksnius, kuriuos „sukuria stiprūs elektriniai laukai išlenktose dujų ir skysčio sąsajose“.

Chemikai tęsia savo argumentą: „Šie išlydžiai inicijuoja neterminę metano oksidaciją, sukurdami liuminescenciją ir išmatuojamą šilumą aplinkos sąlygomis. Mūsų atradimas suteikia mokslinį pagrindą žaltvykslei ir atskleidžia bendrą mechanizmą, kuriuo elektrifikuotos sąsajos gali sukelti redokso reakcijas natūralioje aplinkoje, nereikalaujant išorinių uždegimo šaltinių.“