„Bedugnės, kurios ryja metalą: povandeniniai siaubai Žemės žemėlapyje“

Pavojingiausios vietos Žemės žemėlapyje: vandenyno bedugnės, praryjančios povandeninius laivus

Po vandenyno paviršiumi slypi regionai, kuriuose net ir patys pažangiausi povandeniniai laivai nedrįsta leistis. Šios vietos žemėlapyje lieka tuščiomis dėmėmis – ne dėl jūreivių baimės, o dėl to, kad išgyventi fiziškai tokiomis sąlygomis neįmanoma. Vandenynas yra daugiau nei gamtos jėga: tai senovinė sistema su savo dėsniais, kur net XXI amžiaus technologijos gali pasirodyti bejėgės.

Danijos sąsiauris: bedugnės dydžio povandeninis krioklys

Tarp Islandijos ir Grenlandijos slypi Danijos sąsiauris, viena klastingiausių vietų pasaulio vandenynuose. Jame slypi galingiausias pasaulyje krioklys: maždaug 3,5 kilometro aukščio povandeninis krioklys, kurio tėkmės greitis viršija 3 milijonus kubinių metrų per sekundę. Niagaros kriokliu vandens prateka dešimt kartų mažiau.

Po vandeniu susitinka du vandenyno milžinai – šaltos Arkties masės ir šilta Atlanto srovė. Temperatūros kontrastas sukuria neįsivaizduojamus tankio skirtumus, ir bet kuris povandeninis laivas, patekęs į šią zoną, rizikuoja būti įsiurbtas.

XX amžiaus viduryje Jungtinės Valstijos čia įkūrė akustinio stebėjimo tinklą SOSUS (garso stebėjimo sistema), skirtą sovietiniams povandeniniams laivams sekti. Iki šiol ši teritorija laikoma strategiškai nepasiekiama – ne tik dėl gamtinių, bet ir dėl politinių priežasčių. Jos vengia net branduoliniai povandeniniai laivai.

Dreiko sąsiauris: pietinis mirties sūkurys

Tarp Ugnies Žemės ir Antarktidos yra Dreiko sąsiauris, jūreivių vadinamas „vartais į pragarą“. Čia susitinka šalti Antarkties ir šilti Ramiojo vandenyno vandenys, sukurdami Antarkties cirkumpoliarinę srovę, kuri yra galingiausia žemėje.

Bangos dažnai siekia 15 metrų, o povandeniniai sūkuriai gali išstumti povandeninį laivą į paviršių. Povandeniniai kalnai ir įdubos sukuria turbulenciją, kuri sutrikdo prietaisus ir giroskopinius kompasus. Navigacija tokiomis sąlygomis tampa neįmanoma.

Senuose jūriniuose žemėlapiuose šis sąsiauris buvo pažymėtas kaukolėmis ir užrašu „Hic sunt dracones“ – „Čia gyvena slibinai“. Šiandien ten nėra jokių pabaisų, tačiau laivo praradimo rizika išlieka ta pati.

Horno kyšulys: žmogaus galimybių ribos

Į pietus nuo Čilės ir Argentinos yra Horno kyšulys – natūrali Ramiojo ir Atlanto vandenynų riba. Net paviršiniai laivai šioje zonoje plaukioja atsargiai.

Čia siaučia iki 200 km/h vėjai, o audros, kurių bangų aukštis viršija 10 metrų, yra dažnos. Staigūs slėgio ir srovės krypties pokyčiai gali įtraukti laivą į sūkurį arba mesti jį ant uolų. Povandeniniams laivams ši zona yra visiška rizikos zona: bet kokia gylio skaičiavimo klaida gali sukelti įgulos mirtį.

Joks patyręs kapitonas neplauktų laivu į Horną, nebent tai būtų absoliučiai būtina. Šis taškas yra išbandymas drąsuoliams, bet net ir jie nori laikytis atokiau.

Norvegijos fiordai: gražūs spąstai

Norvegijos fiordai atrodo kaip tobula priebėga: siauri, gilūs ir apsaugoti uolų. Iš tiesų tai pavojingi spąstai.

Gėlo upės vandens ir sūraus jūros vandens maišymasis sukuria tankio anomalijas, kurios klaidina sonarų ir hidrofonų sistemas. Garso bangos nenuspėjamai atsimuša nuo fiordo sienų, sukeldamos navigacijos sistemų chaosą.

Be to, šiais vandenimis aktyviai plaukioja civiliniai laivai – prekybiniai ir žvejybos laivai. Bet koks povandeninis laivas, net ir nematomas, bus greitai aptiktas. Todėl NATO ir Rusijos povandeniniai laivai čia apsilanko tik pratybų metu ir labai rizikuodami.

Nemo kyšulys: vandenyno vienatvės širdis

Atokiausias planetos taškas, Nemo kyšulys, yra Ramiojo vandenyno pietuose. Artimiausias sausumos plotas yra už daugiau nei 2600 kilometrų. Čia nėra laivybos kelių, nėra žvejų, nėra švyturių.

Povandeniniai laivai vengia šios teritorijos dėl trijų priežasčių:

Ji neturi strateginio intereso – nėra ko saugoti ar tyrinėti;

Menkiausias gedimas reiškia įgulos mirtį – neįmanoma prisišaukti pagalbos;

Čia išmetami išjungti palydovai ir erdvėlaiviai, paverčiantys vandenyno dugną technologijų kapinėmis.

Čia taip tylu kaip niekur kitur, net radijo signalai sunkiai pasiekia šią vietą. Nenuostabu, kad jūreiviai sako, kad tai „paskutinė riba“.