Žemynas griūva į gabalus? Netikėtas atradimas

Didžiajame Lūžių slėnyje (Great Rift Valley) gimsta naujas vandenynas. Tačiau, kaip rodo naujausi tyrimai, šis žemynų atsiskyrimas yra daug sudėtingesnis, nei geologai manė anksčiau. Pasirodo, kai kurios Žemės plutos dalys nėra taip lengvai plyštančios.

Wegenerio plokščių tektonikos teorija yra tik apie 100 metų senumo. Ir nors dabar puikiai žinome, kad Žemės pluta nuolat trūkinėja ir netgi kaip greitai juda atskiros plokštės, geologija vis dar sugeba nustebinti mokslininkus.

Didžiausia plyšių zona driekiasi per Atlanto vandenyną, todėl ją sunku pasiekti. Tarp nedaugelio vietų, kur šį procesą galima stebėti ne tik gyvai, bet ir paviršiuje, yra Islandija ir Afrika – konkrečiai Didysis Lūžių slėnis, geologinis randas, besidriekiantis tūkstančius kilometrų nuo Mozambiko iki Etiopijos. Mokslininkai jau daugelį metų žinojo, kad Afrika galiausiai suskils ir sukurs naują vandenyną. Tačiau naujausi tyrimai rodo, kad žemynas neketina taip lengvai pasiduoti.

Tarptautinės komandos, kurią sudaro Tulane universiteto (JAV), Londono imperatoriškojo koledžo (JK) ir Adis Abebos universiteto (Etiopija) mokslininkai, žurnale „Nature“ paskelbti rezultatai meta iššūkį ankstesnėms prielaidoms apie tai, kaip skyla žemynai, ir tai gali būti vienas didžiausių atradimų šioje srityje nuo Wegenerio teorijos išpopuliarėjimo.

Tyrėjai sutelkė dėmesį į Turkanos baseiną – teritoriją tarp Kenijos ir Etiopijos, kuri laikoma viena silpniausių Afrikos tektoninės plokštės vietų. Paaiškėjo, kad buvo visiškai priešingai. Lemiamas momentas, įvykęs prieš 80 milijonų metų, pasirodė esąs lemiamas – ši teritorija įkaito ir (dėl to) dehidratavo. Šis procesas pašalino vandenį ir anglies dioksidą iš giliųjų plutos sluoksnių, todėl ji tapo sausesnė ir atsparesnė.

„Šioje srityje prieš 80 milijonų metų vulkanizmas pašalino vandenį ir anglies dioksidą, o dehidratacija sustiprina plokštę“, – sako Martinas Musila, kuris šią problemą tyrinėjo kaip savo doktorantūros dalį Tulane universitete.

Mokslininkų komanda, naudodama GPS matavimus ir seisminius duomenis, sukūrė trimačius plutos deformacijos žemėlapius. Mokslininkų nuostabai, plyšiai ir vulkanizmas aplenkė anksčiau susilpnėjusias sritis, palikdami jas praktiškai nepaliestas. Tai rodo, kad praeities „nepavykę“ plyšiai (tie bandymai suskaidyti žemynus prieš milijonus metų) iš tikrųjų gali sustiprinti tektonines plokštes ir padaryti jas atsparesnes būsimiems plyšiams.

Tyrimo rezultatai ne tik pakeičia mūsų supratimą apie geologinius procesus, bet ir turi praktinių pasekmių. Jie padeda mums geriau modeliuoti seisminius ir vulkaninius pavojus, bet taip pat nurodo, kur senovės plyšių zonose – nuo ​​Afrikos iki Meksikos įlankos – gali būti paslėpti ištekliai. Žinoma, tai nekeičia fakto, kad Afrika byra  – tai lieka tiesa. Tačiau dabar mes dar tiksliau žinome, kaip tai vyksta.