Atmosferos upės juda ašigalių link. Mokslininkai perspėja apie pasekmes

Nauji tyrimai rodo, kad per pastaruosius 40 metų atmosferos upės gerokai pasislinko ašigalių link. Šis poslinkis gali sukelti daug problemų.

Tikriausiai visi gyvenime esame matę bent vieną upę. Bet ar žinojote, kad aukštai virš mūsų galvų yra jų atmosferiniai atitikmenys? Jos teka lygiai taip pat, kaip skystos upės sausumoje.

Tačiau jų elgesio pokyčių mastas pradeda kelti nerimą klimato mokslininkams. Tyrimai rodo, kad per pastaruosius 40 metų šie galingi srautai atmosferoje gerokai pasislinko Žemės ašigalių link. Šis, atrodytų, techninis pokytis praktiškai gali reikšti sausras, potvynius ir vis labiau nenuspėjamus orų modelius.

Kalifornijos universiteto Santa Barbaroje mokslininkų komanda nustatė, kad atmosferos upės abiejuose pusrutuliuose pasislinko maždaug 6–10 laipsnių platumos ašigalių link. Šiaurės pusrutulyje tai reiškia pasislinkimą į šiaurę, o pietų pusrutulyje – toliau į pietus. Dėl to regionai, kuriuose dešimtmečius reguliariai iškrisdavo krituliai, dabar tampa vis sausesni.

Tyrėjai nurodo, kad viena iš šio reiškinio priežasčių yra per pastaruosius keturis dešimtmečius stebimas rytinės atogrąžų Ramiojo vandenyno dalies atvėsimas, nors pats pokyčių mechanizmas vis dar nėra iki galo išaiškintas.

Atmosferos upės yra siauros, bet itin intensyvios vandens garų juostos, kylančios aukštai virš Žemės paviršiaus. Viena „vidutinė“ atmosferos upė gali pernešti tiek vandens garų, kiek Misisipės upėje teka prie žiočių. Bet ar tai daug? Misisipė yra antra pagal ilgį upė Šiaurės Amerikoje ir ketvirta pagal ilgį pasaulyje. Vidutinis jos debitas prie žiočių yra 18 500 kubinių metrų per sekundę.

Vienas garsiausių atmosferinės upės pavyzdžių yra „Ananasų ekspresas“, kuris drėgmę iš atogrąžų Ramiojo vandenyno atneša į Havajų salas, o vėliau į vakarines JAV ir Kanados pakrantes, atnešdamas smarkias liūtis.

Apskaičiuota, kad iki pusės lietaus ir sniego JAV vakarinėje pakrantėje iškrenta iš atmosferinių upių. Tačiau panašūs procesai vyksta visame pasaulyje.

Mokslininkai perspėja, kad nuolatinis atmosferos upių judėjimas gali smarkiai pakeisti pasaulinius orų modelius. Regionuose arčiau pusiaujo gali dažniau kilti sausros, karščio bangos ir gaisrai, o aukštesnėse platumose gali iškristi smarkiau, kilti stipresnės audros ir padidėti potvynių rizika.

Vis dėlto tyrėjai pabrėžia tolesnių tyrimų poreikį. Dabartinis tyrimas, paskelbtas žurnale „Science Advances“.

Atsižvelgiant į ryškius atmosferos upių vandens lygio pokyčius vidutinio klimato vandenynuose, reikia skirti daugiau dėmesio tam, kaip vandenynai reaguoja į šių atmosferos upių sukeltus pokyčius.