Vandenynai siurbia perteklinę kosmoso energiją

JAV ir Prancūzijos mokslininkai ėmėsi tirti žemės energetinį balansą. Padaryta išvada – žemė iš kosmoso gauna gerokai daugiau energijos, nei gali jos panaudoti. Perteklinė energija yra kaupiama vandenynuose. Tuo mokslininkai iš dalies aiškina faktą, kad kyla vidutinė pasaulinio vandenyno vandens temperatūra.

Šie duomenys ne šiaip sau išmąstyti, o realiai patikrinti. Įgyvendindami projektą „Argo“ mokslininkai įvairiuose vandenynuose išdėliojo 3476 plūdurus. Jie nuolat fiksuoja vandenynų paviršiaus vandens temperatūrą ir druskingumą. Iš plūdurų informacija perduodama į mokslinio tyrimo centrus.

Įvertinus gautą informaciją iš vandenynų stebėjimo plūdurų, o taip pat sugretinus duomenis iš antžeminių ir kosmoso stebėjimo stočių, mokslininkai padarė išvadas apie tai, kas kiek žemėje „suvalgo“ kosmoso energijos. Paaiškėjo, kad pasaulio vandenynų viršutinis vandens sluoksnis paima apie 83 proc. perteklinės energijos iš kosmoso. Dar 5 proc. energijos sugeria šiltų vandenynų gilesni sluoksniai tarp 3 ir 6 kilometrų gylio. Ledynai paima apie 8 proc. perteklinės energijos. Mažiausias kiekis – 4 proc. jos tenka žemės sausumos daliai.

Didžiausia dalis perteklinės energijos gaunama iš Saulės. Tuo ir paaiškinamas nuolatinis vandenynų temperatūros kilimas. Vandenynai tampa tarsi žemės akumuliatorių baterijomis, kurios nuolat įkraunamos.

Pernelyg didelis energijos perteklius vandenynuose kelia ne tik vandens lygį, bet ir suformuoja vis stipresnius uraganus. Žemę siaubiantys uraganai, taifūnai vertinami kaip teigiamas ir žemės planetai labai reikalingas veiksnys. Vandenynuose susiformavę grėsmingi reiškiniai, nors jie nemalonūs žmonėms, atšaldo arba „iškrauna“ planetą nuo perteklinės energijos.

Kitaip traktuojama ir žmogaus veikla, kai jis į planetos atmosferą išleidžia įvairias aerozolines pramonės atliekas. Jos turi įtakos susidaryti didesniam debesuotumui, o tai atspindi Saulės energiją. Tai lėtina žemės planetos atšilimą. Tačiau aerozoliai laikosi virš žemės paviršiaus. Tuo paaiškinama tai, kad žemės sausuma sugeria tik 4 proc. perteklinės energijos. Virš vandenynų, kur taršos nėra arba ji minimali tik nuo laivų, ir susidaro didžiausias „pasisotinimas“ kosmoso energija.