Amazija = Amerikos + Eurazija

Šiuolaikinė tektoninių plokščių teorija byloja, jog Žemės pluta yra sudaryta iš didžiulių „blokų“ – lėtai dreifuojančių plokščių. Iš jų susiformavo mums pažįstamas kontinentų vaizdas. Žinia, toks jų pavidalas – laikinas. Vargu ar bereikia priminti, jog kadaise Žemės paviršius atrodė absoliučiai kitaip – dabartiniai žemynai gyvavo bendruose geotektoniniuose dariniuose, kurie vadinami superkontinentais (superžemynais). Superžemynai egzistavo šimtus milijonų metų. Vėliau jie susiskaidė į žemynus, o šie vėl jungėsi į superkontinentus. Žvelgiant iš šių dienų perspektyvos, per pastaruosius 2 mlrd. metų Žemėje būta ne vieno superžemyno – pradedant Nuna (prieš maždaug 1,8 mlrd. metų), baigiant Pangėja (prieš 300-180 mln. metų). Visi jie skilo ir jungėsi iš naujo. Tas pats likimas (susibėgti draugėn) laukia ir dabartinių žemynų – Eurazijos, Afrikos, abiejų Amerikų ir Australijos su Antarktida. Atsekti jau įvykusius žemynų žygius mokslininkai gali analizuodami Žemės plutoje aptinkamus cheminius junginius, kurių sudėtyje yra geležies. Kol šie junginiai būna skysti, geležies dalelės juose gali judėti gana laisvai, todėl išsirikiuoja išilgai Žemės magnetinio lauko linijų. Kai tik mineralas sustingsta, toji informacija fiksuojama šimtams milijonų metų ar dar ilgesniam laikui (kol uolienos nebus pakartotinai išlydytos). Tokiu būdu galima nustatyti konkretaus žemės lopinėlio „paleo-platumos“ koordinates. Įvairiose hipotezėse formuluojamos prielaidos, jog superkontinentų Žemėje būta ir iki Nunos. Tiesa, kol kas argumentų jų patvirtinimui stinga. Paslaptys gaubia ir sąlyginai netolimos praeities superžemynus – Nuną, Rodiniją ir Pangėją. Pavyzdžiui, seniai diskutuojama, kurioje konkrečiai planetos vietoje jie egzistavo.

Kai kurie tektoniniai modeliai formuluoja prielaidą, jog dreifuojančios kontinentų masės pakartotinai susieina toje pačioje vietoje. Kitų modelių rezultatai leidžia manyti, jog kiekvienas ciklas baigiasi visiškai naujo superžemyno susiformavimu. Maža to, jis įsikuria tiksliai priešingoje Žemės rutulio pusėje, lyginant su ankstesniojo superžemyno dislokacijos vieta.

Deivido Evanso (David Evans) vadovaujami Jeilio universiteto (JAV) geofizikai atliko naują tyrimą, kurio rezultatai byloja apie savotišką tarpinį abiejų minėtų scenarijų variantą. Naujosios teorijos autoriai priėjo išvadą, jog kitas superkontinentas atsiranda 90 laipsnių kampiniu atstumu nuo savo pirmtako.

Beje, šio tyrimo autoriai pirmąsyk pamėgino įvertinti ne tik vadinamąją „paleo-platumą“, bet ir „paleo-ilgumą“ – tyrėjai analizuodami duomenis atsižvelgė ir į magnetinių polių keitimosi faktorių. Mokslininkų sudarytas naujas modelis byloja, jog geografinis Rodinijos centras nuo Nunos centro buvo už 88 laipsnių, o Pangėjos centras (jis buvo dabartinės Afrikos teritorijoje) nuo Rodinijos centro pasislinko per 87 laipsnius.

Anot D. Evanso ir jo kolegų, tai – beveik statūs kampai, ir tai nėra šiaip atsitiktinumas. Dreifuojančios ankstesniojo superžemyno liekanos ateityje susijungia maždaug ten, kur buvo to superžemyno pakraštys, už maždaug 90 laipsnių. Būtent čia tankesnės okeano dugno plokštės palenda po lengvesnėmis kontinentų plokštėmis – šis procesas ir „pritraukia“ dreifuojančias plokštes prie buvusio superkontinento pakraščių.

Remdamiesi šiuo modeliu, mokslininkai pamėgino pažvelgti ne tik į Žemės praeitį, bet ir į ateitį. Kaip atrodys naujas superkontinentas? Tyrėjai jį nusprendė pavadinti Amazija (Amasia). Tyrimo autorių skaičiavimai rodo, jog per artimiausius šimtus milijonų metų abi Amerikos galutinai susijungs ir, dreifuodamos į šiaurės rytus, susidurs su Eurazija. Netrukus prie jų prisijungs ir Australija (ji turėtų įsirėžti į pietrytinę Azijos dalį). Tikėtina, jog panašiai elgsis ir Antarktida. Tokiu būdu susiformuos naujasis superžemynas Amazija – jo centras turėtų apytiksliai sutapti su šiauriniu Žemės ašigaliu.

Kada tiksliai tai galėtų įvykti, mokslininkai nespėlioja, paminėdami, jog kažko panašaus tikėtis reikėtų per artimiausius 50-200 mln. metų.

Parengė Saulius Žukauskas, sauliuszukauskas01@gmail.com