„Užtemimų ciklonai“: ar saulės užtemimas turi kokios nors įtakos orams?

Saulės užtemimai Žemėje vyksta tada, kai tarp Saulės ir Žemės atsiduria Mėnulis: milžiniškas jo šešėlis krinta ant Žemės ir šešėlio zonoje, esant giedram dangui, matomas dalinis arba visiškas saulės užtemimas. Meteorologai jau senokai žino, jog tokiame šešėlyje oro temperatūra nukrenta maždaug 3 °C. Tačiau patikimų duomenų apie vėjo krypties ir stiprumo pokyčius šio astronominio reiškinio metu iki šiol nebuvo užfiksuota.

„Susidomėjimas meteorologiniu saulės užtemimų aspektu kilo dar 1901 m., kai pilietis, vardu H. Helmas Kleitonas (H. Helm Clayton), pamanė saulės užtemimo metu pastebėjęs tam tikrų vėjo krypties pokyčių“, – tvirtina atmosferos fizikas Žilis Harisonas (Giles Harrison) iš Rydingo universiteto (Jungtinė Karalystė). Savo publikacijoje autorius mini vadinamąjį „užtemimo cikloną“ – hipotetinį „vėjų cikloną, kurį sukeldavo Žemės paviršiumi slenkantis Mėnulio šešėlis.“ Nuo tada informacijos apie „užtemimų ciklonus“ būta vis daugiau, tačiau fenomeną patvirtinančių patikimų stebėjimo duomenų stokota.

Siekdamas galų gale užbaigti spekuliacijas šia tema, Ž. Harisonas kartu su kolege iš to paties universiteto Siuzana Grei (Suzanne Gray) nusprendė išsamiai panagrinėti 1999 m. vykusio visiško Saulės užtemimo meteorologinius duomenis. Tais metais užtemimo šešėlis slinko per Europą – užtemimas buvo matomas ir Jungtinėje Karalystėje.

Kiek prisimena tyrimo autorius, jis pats to užtemimo metu buvo „ne laiku ir ne toje vietoje“ – ten, kur buvo debesuota ir lijo. Tad ir orų pokyčių ten nebuvo galima pastebėti. Tačiau įspūdingo astronominio reiškinio liudininkai iš visos šalies pranešė apie keistus vėjo krypties pokyčius užtemimo metu. Laimei, daugelis Europos meteorologinių stočių tąsyk duomenis registravo po giedru dangumi.

Ž. Harisonas ir S. Grei tyrimui panaudojo užregistruotus orų parametrus iki Saulės užtemimo ir kompiuteriu pamėgino sumodeliuoti orų prognozę, jei tądien nevyktų Saulės užtemimas. Gautus modeliavimo rezultatus mokslininkai palygino su meteorologijos stotyse užtemimo dieną užregistruotais duomenimis.

Iš lyginamosios analizės paaiškėjo, jog vėjo greitis Mėnulio šešėlio vietoje sumažėjo maždaug 2,5 km/h, o vėjo kryptis pasislinkdavo maždaug 20 laipsnių į pietus.

„Panašu, jog užtemimo sukeliami temperatūros pokyčiai turi įtakos, nors ir nedidelės, taip pat ir vėjų krypčiai bei stiprumui, – teigia Ž. Harisonas. – Tikriausiai apie tai Saulės užtemimo dieną žmonės ir pranešinėjo.“

Akivaizdu, jog tokių vėjo pokyčių ciklonu nepavadinsi. Su tuo sutinka ir tyrimo autoriai. Jų atlikto tyrimo rezultatai neįrodo Kleitono užtemimo ciklono fenomeno. Tyrimo rezultatus pristatantis straipsnis publikuotas žurnalo „Proceedings of the Royal Society A“ kovo 14 d. numeryje.