Kylantis Baltijos jūros vandens lygis: Lietuvai nerimauti nereikia?

Vandens lygis kilo

Mokslininkai mano, kad per 12 tūkst. metų, jūros krantai keitėsi keletą kartų ir labai ženkliai. Senųjų krantų su dabartiniais net lyginti negalima.

„Vertinti jūros veržimąsi į krantą labai sunku. Dabar vandens lygis kyla dėl vadinamojo visuotinio atšilimo, nes kyla ir vandenyno lygis. Kai kuriuose Baltijos jūros regionuose, be viso to, žemės pluta smenga žemyn. Ten kranto užkariavimas dar ryškesnis“, – teigė Klaipėdos universiteto archeologas profesorius Vladas Žulkus.

Per daugybę metų archeologai, kasinėdami Klaipėdos senamiestį, aptinka XV–XVI amžius siekiančius sluoksnius, jau užlietus vandeniu.

„Ir esame išskaičiavę, kad per pastaruosius 500 metų gruntiniai vandenys ir jūros lygis pakilo maždaug 75 centimetrus“, – tvirtino profesorius V. Žulkus.

Archeologai yra tyrinėję gyvenvietę Palangoje ties Birutės kalnu ir žino, kad maždaug prieš tūkstantį metų jūros vanduo skalavo šio kalno papėdę, paskui jis nuslūgo, dabar vėl kyla.

Dugne – medžiai ir kelmai

V. Žulkus atkreipė dėmesį į šalia Juodkrantės, už 9 km nuo kranto, jūros dugne aptiktas senovinio miško liekanas. Mokslininkai mano, kad jis vešėjo 8,5 tūkst. m. prieš Kristų.

Spėjama, kad tuomet Baltijos ledyninis ežeras prasiveržė į vandenyną, kadangi šio lygis buvo žemesnis. Dėl ledynų Baltijos jūra buvo uždara. Todėl ji ir vadinama ledyniniu ežeru, o tirpstant ledams tas vandens lygis dar labiau pakilo.

„Nėra tiksliai žinoma, koks jis buvo, bet manoma, kad siekė 25 metrus aukščiau dabartinio lygio. Kadangi Baltija buvo aukščiau vandenyno, ji prasiveržė Švedijoje ties vadinamuoju Bilingeno kalnu, ir tas vanduo jūroje stipriai nuslūgo“, – pasakojo profesorius.

Greitai po to ta vieta, kur gėloji Baltija susisiekė su vandenynu, užšalo, ir jūros vanduo vėl ėmė kilti.

Vėliau vanduo prasiveržė antrą kartą.

Maždaug prieš 10 tūkst. metų prasidėjo Joldijos jūros periodas. Nėra tiksliai žinoma, bet vandens lygis nuslūgo apie 40 metrų, palyginti su dabartiniu.

„Mes kelmus randame jūroje 20–32 m gylyje. O 37–43 m gylyje sonaru esame aptikę senųjų krantų darinių. Krantai buvo labai statūs, tikriausiai jūros bangos juos išplovė, kai vanduo vėl ėmė kilti“, – svarstė archeologas.

Cunamis nušlavė pušyną

Profesoriaus teigimu, prieš 10,5 tūkst. metų nuslūgusi jūra nuo dabartinių pakrančių buvo nutolusi 15–50 km.

Tad natūralu, kad tuo laikotarpiu ten atsirado augalija, augo medžiai, miškai, storos pušys. Paskui vėl kilo bendras vandenyno lygis, taip pat ir Baltijoje, nes ji per dabartinę Šiaurės jūrą jau buvo susijungusi su pasaulio vandenimis.

„Vieni mano, kad tas vandens lygis pakilo per tūkstantį metų, kiti – kad per kelis šimtmečius. Tada tie patys miškai tikriausiai su žvėrimis galbūt ten buvo. Ir žmonių veiklos pėdsakai atsidūrė jūros dugne, 20–32 m gylyje“, – versiją dėstė V. Žulkus.

Jau dešimtmetį Klaipėdos universiteto archeologai tyrinėja povandeninį mišką. Sonaru jie išžvalgė 30 kv. km jūros dugno plotą ir suskaičiavo apie 300 medžių kelmų ir kamienų. Kelmai išlikę iki metro aukščio, kai kur mažesni, ir beveik visur guli kamienai.

„Visi jie kritę tiksliai iš vakarų į rytus. Toks įspūdis, kad čia buvo kažkoks uraganas ar cunamio banga, kuri visą tą mišką akimirksniu išvertė, paskui greitai kylantis vanduo jį užliejo ir užkonservavo. Jei kurį laiką jie būtų gulėję sausumoje, būtų supuvę“, – įsitikinęs profesorius.

Mokslininkai ima mėginius, dendrochronologai skaičiuoja rieves, jas matuoja, lygina vienas su kitomis. Taip vienų-dvejų metų tikslumu galima nustatyti, kada medis nuvirto ar buvo nupjautas. Dabar bandoma nustatyti, ar greitai tuo laikotarpiu kilo jūros vanduo.

Tai ankstyvojo mezolito laikotarpis, tačiau mokslininkai tikisi povandeniniame miške rasti ir žmonių veiklos pėdsakų.

Po vandeniu – bažnyčia

O štai Šventosios sodybos nuskendo ne taip seniai ir ne dėl gamtos kataklizmų, bet dėl žmonių veiklos. Kai ten pastatė Šventosios uostą, mažiau nei per šimtmetį jūra į krantą pasistūmėjo per 100 metrų.

Senąjį pajūrio kaimą – maždaug 17 sodybų su ūkiniais pastatais – užliejo jūra. Apie tai dar šiandien prisimena gyvenvietės senbuviai. Šitą informaciją pagal senus žemėlapius atsekė ir Geologijos bei geografijos instituto mokslininkai.

Prieš aštuonerius metus vienos sodybos šulinys dar buvo matyti maždaug už dviejų metrų nuo kranto. Prieš 20 metų senas žvejys V. Žulkui pasakojo apie dar vieną statinį, paskendusį jūroje. Išplaukę žvejoti jūroje jie matydavo akmenų krūsnis. Tačiau negalėjo suprasti, ar jie natūraliai ten atgulę, ar tai kokio nors pastato liekanos.

„Man vienas senas žvejys yra rodęs tą vietą, kur buvo XVI amžiaus bažnyčia. Pakrantėse, paplūdimiuose štormai nuplauna ir buvusių pastatų dėmes, tų, kurie ten stovėjo XVI–XVII amžiuje“, – teigė profesorius.

Apie senąją Šventosios bažnyčią byloja ir istoriniai faktai. Ją štormas nuplovė XVII amžiuje ir jos pamatai tebėra po vandeniu.

„Mes tos vietos neaptikome, nes ji yra padengta smėlio nuosėdomis, reikia tyrinėti magnetometru. Turime tą prietaisą, kada nors tai padarysime“, – žadėjo V. Žulkus.

Žvalgė ir iš dangaus

Archeologinių radinių po vandeniu ieško ne tik narai. Mokslininkas Romas Jarockis – aeroarcheologas.

Jis bandė žvalgyti Baltijos jūrą iš oro, bet nelabai sėkmingai. Jūra retai būna nebanguota.

„Pagal tas teorijas iš oro po vandeniu galima matyti iki 7 metrų gylio, bet vanduo turi būti skaidrus ir neturi trukdyti bangavimas. Taigi iki 7 metrų gylio galima matyti, kas guli dugne. Tokia užsienio aerofotografų praktika“, – pasakojo R. Jarockis.

Lietuvoje šiuo metodu puikių rezultatų pavyko pasiekti tik tyrinėjant Luokesų ežerą Molėtų rajone.

O Baltijos jūroje ką nors atrasti iš oro dar nepasisekė. Todėl dabar esą galima ir nebeskraidyti, visa informacija yra internete – satelitinės orto-foto nuotraukos, tad jas analizuojant, galima stebėti jūrą.

Gal ką nors dar ir pamatysime jos dugne.

dr. Gintautas ŽilinskasGeologijos ir geografijos instituto Krantotyros ir krantotvarkos sektoriaus vadovas

Kažkada buvo paskleista informacija, kad per 50 metų jūra užlies Klaipėdą ir kitus netoliese esančius kurortus. Galiu nuraminti, kad tokių baisumų nebus. Kasmet atliekame monitoringą, tyrinėjame krantą, kaip jis pasikeitė per žiemą. Kol kas nėra taip blogai, kaip atrodo. Yra atskirų probleminių vietų. Patys klaipėdiečiai žino, jog tai – Pirmoji Melnragė. Bet ne paslaptis, kad eroziją sukėlė žmogaus įsikišimas, uosto molo prailginimas. Todėl susidaro didesnės patvankos, uosto gilinimo darbai daro savo darbą. Tie molai pastatyti 1835 m. Paskui juos ilgino ir, žiūrint kartografinę medžiagą, matyti labai dėsningos tendencijos: prailgina molą – susiaurėja pakrantė. Anksčiau sąnašas jūra atplukdydavo iš Karaliaučiaus pusės, Sambijos pusiasalio ir pamaitindavo pajūrio paplūdimius.

Dabar tie molai pertveria sąnašų judėjimo kelius. Todėl pakrantei tenka maitintis tik pačiai iš savęs, iš dugno ir kitų ruožų. Prasta situacija yra tarp Šventosios ir Būtingės, ten jau – Šventosios uosto padariniai. Per pastaruosius 20 metų pastebėjome, kad yra vietų, kur jūros krantas nuolat siaurėja, bet bendras balansas byloja, kad pakrantė vienur sumažėja, kitur padidėja, tad nėra taip blogai. Suprantama, tendencija nėra gera, bet ir ne katastrofiška. Tos baimės daugiau išpūstos. Esu radęs spaudoje ne vieną publikaciją apie Karklės kapinaites, kurios tuoj nugarmės į jūrą. Ir taip kalbama jau 30 metų. Tiesa, tie kariniai objektai, kurie buvo ant kopų, yra pajudėję jūros link, bet, kalbant apie pastarąsias tendencijas, labai didelių pasikeitimų nėra.