Gediminas Degėsys. Zulų kalba – kaip Afrikos paukščių čiulbėjimas (Video)

Jau kelerius metus Vilniaus universiteto Orientalistikos centras studentams siūlo mokytis egzotinės zulų kalbos. Kaip pasirenkamojo dalyko įvairių fakultetų studentai šios kalbos mokosi su ypatingu užsidegimu ir susidomėjimu. 

Zulai reiškia „dangaus žmonės“ 

Zulai yra pietinės Afrikos tauta, iš dalies tapusi sėsli ir daugiausia gyvenanti Pietų Afrikos Respublikoje. Atrodo, kad zulų šaknys – šiuolaikinės Tanzanijos teritorijoje. Pietų Afrikoje jie apsigyveno XIV a. Zulų tautą (jos vardas kilo iš posakio ama Zulu, reiškiančio „dangaus tauta“) suvienijo karalius Čaka, jis iš 1500 žmonių genties sukūrė tautą, garsią kovingumu ir užkariavimais. Puikią kariuomenę (impi) turintys zulai XIX a. susidūrė su olandų kolonistais ir britų armija (žinomiausia zulų pergalė 1879 m. kare su anglais buvo mūšis Isandlwana prie Isandlvanos kalvos). Didžioji zulų dalis šiandien verčiasi žemdirbyste, bet visą XX a. sparčiai augo miesto gyventojų skaičius. Daugiausia zulų gyvena Vitvatersrande (Witwatersrand), kuris yra didelėje kalnakasybos zonoje Gautengo provincijoje. Didelės zulų bendruomenės įsikūrusios ir Johanesburge bei Durbane, kurį zulai vadina iTheku, o tai reiškia „įlankos miestas“. Durbanas yra vienas didžiausių ir svarbiausių KwaZulu-Natal regiono uostų. Zulai taip pat garsūs pintais krepšiais, gaminiais iš perlų ir dainomis. 

Karas su anglais 

1878 m. lapkritį britai pateikė ultimatumą keturiolikai zulų vadų, paklusnių vyriausiajam vadui Cetshwayo. Zulų karalystei ultimatumo sąlygos buvo nepriimtinos. 1878 m. gruodžio pabaigoje britų pajėgos persikėlė per Tugelos upę. 1879 m. sausio 22 d. zulai atrėmė britus prie Isandlvanos kalvos, bet jau kitą dieną prie Rorke Drifto patyrė didelių nuostolių. Nors karas anglams buvo labai sunkus, 1879 m. liepos 4 d. jis galiausiai pasibaigė zulų pralaimėjimu. Vis dėlto zulų kariai laikėsi atkakliai. Praėjus mėnesiui nuo pralaimėjimo buvo suimtas karalius Cetshwayo. 1883 m. Cetshwayo grįžo į valdžią ir vėl tapo zulų krašto karaliumi. Kautynės nesiliovė. Pergalingai puolant Zibhebhu – vienam iš trylikos regiono valdovų, kurį palaikė pirkliai būrai, karalius buvo priverstas palikti savo valdas. Cetshwayo mirė 1884 m. kovą, tikriausiai nunuodytas, o jo įpėdiniu tapo penkiolikmetis sūnus Dinuzulu. Vidiniai konfliktai tęsėsi ilgus metus, kol galutinai Zulų kraštas (Zululand) buvo įtrauktas į Gerosios Vilties Kyšulio koloniją. 

Zulai šiandien 

Nedarbas, verčiantis žmones išvykti ieškotis geresnio gyvenimo, suskaldė šeimos branduolį, kuris buvo socialinis zulų organizacijos pagrindas, ir kitados įprasta poligamija tapo išimtimi: sudėtinga šiandienėmis ekonominėmis sąlygomis išlaikyti keletą žmonų. Vis dėlto zulų tautos kovingumas pasireiškia ir dabar: senovėje kovoję su įsibrovėliais ir priešais, šiandien zulai gatvėse (turime omeny žemiausius socialinius sluoksnius, nusikalstamas grupuotes ir t. t.) kovoja su imigrantais, pvz., iš kaimyninės Zambijos ar Zimbabvės, kurie bėga nuo skurdo. 

„Kliksų“ kalba 

Zulai kalba zulų kalba, vadinama isiZulu, kuri priklauso bantų kalbų šeimai, Nguni pogrupiui. Į zulų kalbą labai panašios kosių ir ndebelių kalbos. Pietų Afrikos Respublikoje zulų kalba yra labiausiai paplitusi iš vietinių kalbų ir viena iš vienuolikos oficialių valstybinių kalbų. Ją supranta daugiau nei pusė Pietų Afrikos Respublikos gyventojų, iš jų apie 10 mln. žmonių ji yra gimtoji. Daug zulų taip pat kalba angliškai (vis dėlto daugumos jų anglų kalbos žinios yra labai paviršutiniškos), portugališkai, tsonga, sotho, kosių, ndebelių ir kitomis Pietų Afrikos kalbomis.

Kaip ir kosiai, įsikūrę Pietų Afrikoje per ankstyvąsias bantų migracijos bangas, zulai perėmė daug garsų iš koisanų kalbų, kurias vartojo ir iš dalies dabar tebevartoja pirmieji šalies gyventojai. Dėl to zulų ir kosių kalbos išsaugojo spragtelėjimus, nors gausios koisanų kalbos pamažu nyksta (šiomis kalbomis dar kalbama PAR, Namibijoje ir Botsvanoje). Įdomiausia zulų kalbos fonetikos ypatybė yra „kliksai“. Vilniaus universiteto studentams, Orientalistikos centre besimokantiems zulų kalbos, tai yra viena didžiausių atrakcijų. Trys pagrindiniai „kliksai“ zulų kalboje yra šie: [I] dantinis, žymimas c, [!] pusiau alveolinis, žymimas q, [II] alveolinis šoninis, žymimas x. Tačiau kalbos įmantrumas tuo neapsiriboja, nes kiekvienas pagrindinis spragtelėjimas gali keistis, pavyzdžiui, aspiruojant ar skardinant tariamą garsą, taigi skirtingų spragtelėjimų skaičius padidėja. 

Morfologiškai zulų kalba yra agliutinacinė. Rašytinės zulų kalbos normos yra nustatytos Zulų kalbos tarybos (Zulu Language Board). Zulų kalba, kaip ir visos Pietų Afrikos tautų kalbos, buvo vien šnekamoji iki atvykstant europiečių misionieriams, kurie, naudodami lotyniškus rašmenis, užrašė pirmuosius tekstus. Pirmasis rašytinis zulų kalbos šaltinis yra Biblijos vertimas, pasirodęs 1883 m. O 1901 m. Johnas Dube, vietinis zulas, įkūrė Ohlange institutą – pirmąją Pietų Afrikos tautų mokslo įstaigą. 

Kultūra 

Johnas Dube parašė pirmąjį romaną zulų kalba „Insila kaChaka“ (1933). Kitas rašytojas, pradėjęs kurti zulų kalba, yra Reginaldas Dhlomo – autorius daugelio istorinių romanų apie XIX a. zulų tautos vadus: U-Dingane (1936), U-Shaka (1937), U-Mpande (1938), U-Cetshwayo (1952) ir U-Dinizulu (1968). Benedictas Walletas Vilakazi ir Oswaldas Mbuyiseni Mtshali taip pat svariai prisidėjo prie zulų literatūros puoselėjimo.

„Siyahamba ekukhanyeni kwenkos‘ “ (Mes einam Dievo šviesoje) yra tradicinė zulų giesmė. Sakoma, kad zulai sukūrė ypatingą dainavimo tradiciją, nes tame Afrikos regione neauga storakamieniai medžiai ir nebuvo įmanoma pasigaminti muzikos instrumentų. Ši tradicija plėtojosi veikiama keturiais balsais atliekamų religinių giesmių, kurias atsinešė europiečių kolonizatoriai. „Siyahamba“ priklauso prie religinių giesmių, atliekamų a cappella. Zulų muziką ir šokius pasauliniu mastu išgarsinti ypač padėjo tradicinių dainų reprizos (kaip „The Lion Sleeps Tonight“) ir tarptautinis atlikėjas Johnny Cleggas.

Tradiciniai vyro drabužiai paprastai esti lengvi: dviejų dalių prikyštė (panaši į pažo), dengianti lytinius organus ir sėdmenis. Priekinė dalis, vadinama umutsha, paprastai yra gaminama iš Pietų Afrikos gazelės ar kito gyvūno odos, susuktos juostomis, kurios dengia lytinius organus. Užpakalinė dalis, vadinama ibheshu, yra gaminama iš geriausios Pietų Afrikos gazelės ar jaučio odos. Jos ilgis paprastai nurodo amžių ir socialinę padėtį: ilgiausi amabheshu (ibheshu daugiskaita) nešiojami vyresnio amžiaus vyrų. Vedę vyrai taip pat nešioja raištį, vadinamą umqhele, kuris irgi gaminamas iš Pietų Afrikos gazelės odos, o aukštos socialinės padėties vyrams, ypač vadams, – iš leopardo kailio. Per ceremonijas ir ritualus, tokius kaip santuoka ir šokiai, vyrai dar dėvi apyrankes ir grandinėles apie kulkšnis, vadinamas imishokobezi. 

Zulai Dievą vadina Nkulunkulu 

Didžioji zulų dalis išpažįsta krikščionybę. Nepaisant to, zulai išsaugojo savo prieškolonijinius protėvių kulto tikėjimus, kurie kartu su krikščionybe sumišo į sinkretišką formą.

Zulų religijoje yra Dievas kūrėjas – Nkulunkulu, kuris tvarko ir kasdienį žmonių gyvenimą, nors toks tikėjimas atsirado pirmųjų misionierių pastangomis, kada jie stengėsi krikščioniškąjį dievą pritaikyti zulų kultūrai. Tradiciškai stipriausiai zulai tiki protėvių dvasiomis (Amatongo arba Amadhlozi), kurios turi galios padėti ar pakenkti žmonių gyvenimui. Šitas tikėjimas dar ir šiandien yra plačiai praktikuojamas.

Norėdamas susisiekti su dvasių pasauliu, šamanas ritualo metu privalo iškviesti protėvius. Taigi žolininkas (inyanga) paruošia mišinį (muthi), kurį vartojant galima daryti įtaką protėviams. Šamanai ir žolininkai vaidina svarbų vaidmenį kasdieniame zulų gyvenime. Vis dėlto yra skirtumas tarp baltojo muthi (umuthi omhlope), kurio padariniai teigiami, pavyzdžiui, pasveikstama, atbaidomos ligos ir nelaimės, nutraukiamos nesėkmės, ir juodojo muthi (umuthi omnyama), kuris gali kitiems sukelti ligas ar net mirtį, o vartojančiojo sveikata pašlyja. Praktikuojantieji juodąjį muthi yra laikomi blogio burtininkais ir vengiami visuomenėje.

Plisdama tarp gyventojų zulų krikščionybė susidūrė su sunkumais ir turėjo vingiuoti sinkretizmo keliu. Isaiah Shembe, laikomas zulų mesiju, propaguoja krikščionybės formą, kuri sumišusi su vietinėmis tradicijomis. 

Vilniaus universiteto Orientalistikos centras