Po Indijos vandenynu – kažkada egzistavęs nedidelis kontinentas

Seniai pražuvusio sausumos masyvo egzistavimo įrodymai rasti Mauricijuje – 900 km į rytus nuo Madagaskaro esančioje vulkaninės kilmės saloje. Oslo universiteto geologo Bjørno Jamtveito teigimu, pačių seniausių salos bazalto uolienų amžius – maždaug 8,9 milijonai metų. Tirtų uolienos gabalų, kuriuos Jamtveitas kartu su kolegomis rado dviejose Mauricijaus vietose, išsami grūdelių analizė parodė, kad juose esantys 20 skirtingos sandaros cirkonai – mažyčiai cirkonio silikato kristalai, itin atsparūs erozijai ir cheminiam poveikiui, – yra dar senesni nei pačios uolienos.

Cirkonai susikristalizavo granite arba kitose vulkaninės kilmės uolienose vėliausiai prieš 660 milijonų metų, sako Jamtveitas. O vienam iš tirtų cirkonų ne mažiau kaip 1,97 milijardo metų.

Jamtveitas ir jo vadovaujama tyrėjų komanda mano, kad cirkonus turinčios „klajojančios“ uolienos yra po Mauricijumi esančios kontinentinės plutos fragmentų dalys. Jų įsitikinimu, geologiniu požiūriu neseniai įvykę vulkaniniai išsiveržimai šiuos fragmentus iškėlė į Žemės paviršių, kur erozijos veikiami cirkonai atsiskyrė nuo savo motininės uolienos ir dabar yra pasklidę po salą dengiantį smėlį.

Tyrimo rezultatai skelbiami vasario 24 d. išėjusiame žurnale „Nature Geoscience“.

Straipsnyje, be kita ko, daroma prielaida, kad po Indijos vandenyno dugnu slypi ne vienas, o keletas kontinentinės plutos fragmentų. Žemės gravitacinio lauko analizė parodė, jog toje teritorijoje yra keletas didelių sričių, kur vandenyno dugno pluta yra žymiai storesnė nei kitose vietose – maždaug po 25-30 kilometrų storio, kai įprastinėse vietose jos storis tesiekia 5-10 kilometrų.

Šitos plutos anomalijos gali būti sausumos masyvo, kurį mokslininkai pavadino Mauricija (Mauritia), liekanos. Minėtasis sausumos masyvas, arba kontinentas, dėl prieš milijonus metų įvykusio tektoninio lūžio ir jūros dugno plokštės poslinkio atskilo nuo Madagaskaro. Tuo pat metu dėl tų pačių priežasčių šiaurės rytuose iškilo Indijos subkontinentas. O dar vėliau dėl nuolatinio šios regiono plutos dalies plėtimosi ir plonėjimo Mauricijos atskiri fragmentai nugrimzdo, šitaip lemdami salos ar salyno, maždaug trigubai didesnio už Kretą, atsiradimą.

Mokslininkai nusprendė tirti ne jų prieš tai susmulkintą vietinę uolieną, bet smėlį, nes baiminosi, kad smulkinimo įrangoje iš ankstesnių tyrimų atsitiktinai užsilikusios cirkono dalelės gali užteršti naujuosius bandinius. Artimiausia kontinentinės plutos uolienų atodanga, iš kur galėjo atsirasti Mauricijaus cirkonai, yra Madagaskare – Mauricijaus salą nuo jos skiria gilios jūros plotai. Be to, kaip pažymi Jamtveitas, cirkonai buvo paimti iš tokių Mauricijaus vietų, kad sunkiai galima įsivaizduoti, jog juos ten galėjo nunešti žmogus.

„Nėra jokio pagrindo manyti, jog šie cirkonai vietinės kilmės,“ – sako šiame tyrime nedalyvavęs Oksfordo universiteto geologas Conallas Mac Niocaillas.

Be to, visai nepanašu, jog cirkonai galėjo būti atnešti vėjo, sakė Korvalyje (Corvallis) įsikūrusio Oregono valstybinio universiteto jūrų geologas Robertas Duncanas. Jo nuomone, labai maža tokio įvykio tikimybė egzistuoja, bet, kita vertus, jie per sunkūs, kad juos galėtų panešti vėjas.