Didžiausia „mirties zona“ pasaulyje - Lietuvos pašonėje

Didžiausia „mirties zona“ pasaulyje

Bendra Orhuso (Danija), Lundo ir Stokholmo (Švedija) universitetų tyrėjų komanda nustatė, jog per paskutinius 115 metų vadinamųjų „mirties zonų“ plotas Baltijos jūroje išaugo daugiau nei dešimt kartų – nuo 5 tūkst. kvadratinių kilometrų 1900-aisiais iki daugiau nei 60 tūkst. kvadratinių kilometrų šiandien. Kartu paėmus, beveik Lietuvos dydžio „mirties zona“ yra pati didžiausia dėl žmonių kaltės susidariusi zona pasaulyje, kur beveik nėra deguonies.

„Mes žinojome jau anksčiau, jog gilesnės Baltijos jūros vietos visada pasižymėjo mažu deguonies kiekiu, tačiau pritaikius naują tyrimo metodiką mums pavyko nustatyti, kokį poveikį tam turi klimato pokyčiai, gėlo ir jūros vandens įtekėjimas ir maistinių medžiagų koncentracijos didėjimas“, - kalbėjo Lundo universiteto profesorius dr. Danielis Conleyus. Tyrimas buvo išspausdintas moksliniame žurnale „Proceedings of the National Academy of Sciences“.

Giliausiose Baltijos jūros vietose trūksta deguonies, nes dėl skirtingų druskų koncentracijų viršutiniuose ir giliau esančiuose vandens sluoksniuose, jūros vanduo negali lengvai maišytis. Dėl šios priežasties deguonis iš viršutinių sluoksnių nėra pernešamas į jūros dugną. Aplinkos hipoksija (deguonies trūkumas) atsiranda tuomet, kai dugno organizmai sunaudoja daugiau deguonies nei yra atnešama vandens srovių ar vandenį maišančio vėjo.

Iš sausumos ateinantys teršalai – didžiausi kaltininkai

Tyrimo bendraautorius, dr. Jacobas Carstensenas iš Orhuso universiteto sakė: „Savo tyrimui mes pasitelkėme vandens temperatūros, deguonies koncentracijos ir druskingumo duomenis surinktus per paskutinius 115 metų. Pagal juos nustatėme, jog pagrindinė deguonies mažėjimo jūroje priežastis yra didžiulių azoto, fosforo ir kitų maistinių medžiagų kiekių patekimas į jūrą iš sausumos,“ - teigė mokslininkas.

Pasak mokslininkų, išaugęs trąšų naudojimas, nuotekos iš gyvulininkystės ūkių ir miestų, iškastinio kuro deginimas – visa tai prisideda prie „mirties zonų“ Baltijos jūroje plėtros. Azoto ir fosforo gausūs teršalai skatina dumblių augimą Baltijos jūroje (vandens „žydėjimas“), o tai dar labiau prisideda prie deguonies mažėjimo.

Pakankamas deguonies kiekis yra būtinas, kad gerai funkcionuotų visa jūros ekosistema. Gilesniuose vandens sluoksniuose trūkstant deguonies pirmiausia ima nykti ant jūros dugno gyvenantys organizmai, tačiau poveikis jaučiamas gerokai plačiau. Jūros dugnas pavirsta į „dykumą“, kurioje gali išgyventi tik bakterijos. Pastarosioms nereikia deguonies arba reikia labai mažai. Kai kurios bakterijos išskiria metano dujas, kurios ne tik gali pasiekti vandens paviršių, bet išjudina toksiškas, vandenilio sulfidu gausias dugno nuosėdas. Toks jūros dugno sujudinimas ir šių medžiagų išskyrimas gali, pavyzdžiui, pražudyti žuvis gyvenančias viršutiniuose vandens sluoksniuose.

Moksliniai tyrimai rodo, jog net ir pagerėjus deguonies situacijai organizmai ant jūros dugno vėl pradeda kurtis tik po keleto dešimtmečių.

Ragina vykdyti įsipareigojimus

Mokslininkai taip pat nustatė, jog per paskutinius 20 metų klimato kaita nemažai prisidėjo prie prastos deguonies situacijos Baltijos jūroje. „Manome, jog aukštesnė vandens temperatūra gilesniuose sluoksniuose paskutiniais metais turėjo papildomą neigiamą poveikį“, - sakė dr. D. Conleyus. Šiltesnėmis sąlygomis mažiau atmosferinio deguonies ištirpsta vandenyje, tačiau jo suvartojimas išauga, nes organizmų metabolizmas esant aukštesnei temperatūrai pagreitėja.

„Vandens temperatūra kyla ir kils toliau ateityje. Todėl yra be galo svarbu, jog visos Baltijos jūros šalys vykdytų įsipareigojimus iškeltus Baltijos jūros veiksmų plane ir kad siektų sumažinti išmetamų maistinių medžiagų kiekius“, - kalbėjo dr. J. Carstensenas.

„Jeigu veiksmai bus atidėliojami ir toliau, situacija Baltijos jūroje tik blogės“, - pridūrė dr. D. Conleyus.