Sukonstravo penkis Lietuvos ateities scenarijus – vienas jų šiurpus

Kas nutiks, jei Rusija pradės byrėti? Ar Lietuvai tai naudinga? Galbūt Maskvos režimo silpnėjimas nieko gera neatneštų?

Į tokius klausimus atsako penki skirtingi scenarijai Lietuvai, kuriuos savo knygoje „Du nepriklausomybės dvidešimtmečiai“ sukonstravo Vilniaus universiteto profesorius, sociologas Zenonas Norkus.

„Visi penki scenarijai pagrįsti prielaida, kad Europos Sąjunga ir NATO yra tvaresni dariniai už vis dar imperinę Rusiją. Modeliuoti Lietuvos ateitį Europoje be Europos Sąjungos ir be NATO laikau bergždžiu užsiėmimu ir palieku kitiems analitikams. Nors daug kalbama apie „Rusijos ekspansiją“ bei jos stabdymą, bet juk nuo 1990 m. ligi šiol realiai vyko (Ukraina – tai tik jos eilinis etapas) vien Europos Sąjungos ir NATO plėtra į Rytus. Kuri (bent viena?) Europos šalis, iki tol nebuvusi „Rusijos glėbyje“, per praėjusį laiką jame atsidūrė?“, - klausė profesorius, knygą skaityti siūlantis nemokamai.

1 scenarijus: nuo ES subsidijų iki Rusijos reparacijų

Remiantis pirmuoju profesoriaus sukonstruotu scenarijumi, Maskvoje įsigalėtų demokratinės provakarietiškos jėgos. Rusija truputį aptrupėtų prarasdama Šiaurės Kaukazą, tačiau išlaikytų išteklių turtingas Tolimosios Šiaurės ir Vakarų Sibiro sritis. Demokratinė Rusija sutiktų atlyginti Lietuvai už sovietų okupacijos metais padarytą žalą ir tai suteiktų impulsą Lietuvos ekonomikos vystymuisi bei sudarytų sąlygas šalies praturtėjimui.

Klausiamas, kodėl Rusija iš viso turėtų demokratizuotis, Z. Norkus minėjo, kad ši valstybė išlieka Senovės Romą primenančia imperija, kurios centrą sudarantys megapoliai – Maskva ir Sankt Peterburgas – išnaudoja kolonijines ir pusiau kolonijines periferijas. Maža to, Rusijos centre autokratinius laikotarpius kartas nuo karto keičia liberalūs ir demokratiniai, valstybės viduje nuolat veikia provakarietiška visuomenės grupė arba „zapadniki“, kurią režimas laiko „penktąja kolona“.

Z. Norkus taip pat aiškina, kad dėl autokratinio Rusijos režimo pobūdžio valdžios viršūnėje vis kyla krizės, kai į jas įžengia liberalūs valdovai ar valdytojai tokie kaip Aleksandras Kerenskis, Borisas Jelcinas ar Michailas Gorbačiovas.

„Centre prasidėjus liberalizacijai ir demokratizacijai, imperija pradeda byrėti: pakraščiai paskelbtąja laisve pasinaudoja atsisveikinti su imperiniu centru, kaip tai padarėme mes 1988-1991 m. Kad Maskvoje į valdžią iškils naujas M. Gorbačiovas – tai visiškai galimas dalykas. Ko neįmanoma pasakyti – tai kokios bus naujos Rusijos imperijos griūties pasekmės“, - DELFI aiškino profesorius.

Jo teigimu, pirmasis scenarijus remiasi SSRS subyrėjimu, kuris buvo daugiau ar mažiau taikus.

„Tęsiniu galėtų būti taikus nerusiškų „autonominių“ respublikų atsiskyrimas, po to išlikus vis dar didelei ir turtingai jau grynai rusiškai tautinei Rusijos valstybei, kurioje jau nebėra struktūrinių kliūčių veikti demokratijai, o politiniame elite dominuoja „zapadnikai“. Savo vakarietiškumą naujajai Rusijai Vakarams reikėtų įrodyti veiksmais – čia ir atsirastų galimybė pagaliau gauti reparacijas už okupacijos žalą“, - sako Z. Norkus.

Aiškindamas, kodėl okupacijos žalos atlyginimas šiuo atveju tampa toks svarbus, profesorius teigė, kad tai būtų rimta paspirtis Lietuvos ūkiui. Pasak jo, Lietuva yra viena iš tų šalių, kurios ekonomika su Rusija susijusi glaudžiausiai. Rusija yra didžiausias Lietuvos importo ir eksporto partneris, tačiau Lietuva iš Rusijos daugiau importuoja nei eksportuoja.

„Žinoma, kol Vladimiras Putinas lieka valdžioje, apie tai, kad okupacijos žalos atlyginimo byla pajudės iš vietos, nėra ko ir galvoti. Tačiau žvelgiant į tolimesnę ateitį (o tokia ir yra scenarijų planavimo metodo esmė), reikia įsidėmėti, kad ne už kalnų tas laikas, kada Lietuvos BVP vidutiniškai vienam gyventojui pranoks Europos Sąjungos vidurkį, ir jos įmokų bei išmokų balansas iš teigiamo taps neigiamu (daugiau įmokėsime, negu gausime)“, - teigia mokslininkas.

Jo teigimu, taip nutikti gali gana greitai, jeigu Europos Sąjungos narėmis taptų Ukraina, Moldova, galbūt kada nors Baltarusija ir Turkija.

„Iš Rusijos gaunamos reparacijos pakeistų išmokas iš Europos Sąjungos struktūrinių fondų, kurios šiuo metu vaidina tokį svarbų vaidmenį, palaikant Lietuvos mokėjimų balansą“, - sako Z. Norkus.

2 scenarijus: taikus Rusijos subyrėjimas

Antrasis scenarijus piešia demokratėjančios, bet dezintegruojančios ir taikiai subyrančios Rusijos vaizdą. Šis scenarijus, kaip ir pirmasis, Lietuvai yra palankus. Pagal jį, Rusijoje turi prasidėti tikra demokratizacija, bet sustiprėja ir išcentrinės jėgos.

Z. Norkaus teigimu, tautinio išsivadavimo sąjūdžiai gali kilti Jakutijoje, Totorijoje, Tuvoje ir kitose autonominėse respublikose, įskaitant Šiaurės Kaukazą. Mokslininkas neatmeta galimybės, kad separatistinės galimybės gali pasireikšti ir rusiškuose regionuose.

„Gali atsitikti taip, kad po 50 metų istorikai Sibiro atsiskyrimą nuo Rusijos laikys tokiu pat „neišvengiamu“, kaip ir Sovietų Sąjungos subyrėjimą tik prieš 20 metų, arba JAV, Kanados bei Australijos virsmą nepriklausomomis valstybėmis, nepaisant kalbinio ir kultūrinio bendrumo, kuris šias Anglijos kolonijas siejo su metropolija. Dabar jau beveik pamiršta, kad didžiulės Britų imperijos subyrėjimas jos gyventojams buvo ne ką mažesnė trauma nei toji, kurią ligi šiol dėl Sovietų Sąjungos subyrėjimo išgyvena daugelis rusų“, - knygoje rašo Z. Norkus.

Šis scenarijus irgi remiasi prielaida, kad Rusija kaip ir kitos imperijos anksčiau ar vėliau subyrės. Pasak Z. Norkaus, nors griūtį gali keisti ir konsolidacija, bet nėra pagrindo tikėtis, kad toks ciklas tęsis be galo. Profesorius teigia, kad iš esmės galutinis JAV politikos tikslas (taip pat ir Lietuvos) yra padaryti taip, kad Rusijos žemėlapis nebesiskirtų nuo Europos – kad jame būtų daug valstybių.

„Sprendžiant pagal informacijos nuotrupas, didžiarusių etnoso fragmentacija į daugelį politinių tautų nėra neįmanomas dalykas. Štai, pavyzdžiui, atrodytų grynai rusiškoje priarktinėje Rusijoje, kurios istorinis centras yra Archangelskas, stiprėja tautinis pomorų sąjūdis, remiamas Norvegijos ir kitų Skandinavijos valstybių. Jo nariai laiko save atskira tauta nuo maskvėnų rusų (nors ir kalba rusiškai). Tolimųjų Rytų ir Sibiro gyventojus šlietis prie Maskvos skatina bene tik Kinijos baimė, o daugelis Dono ir Kubanės kazokų palikuonių ir dabar save laiko atskira tauta“, - aiškino Z. Norkus.

Tačiau Z. Norkus pabrėžia, kad dviejų žydrų svajonių – gauti reparacijas iš Rusijos ir visiems laikams panaikinti Rusijos grėsmę – Lietuva nepasieks, mat norint gauti finansinės naudos reikia susitaikyti su pakankamai stipria Rusija. Jei Rusija bus silpna, ji neišgalės nieko mokėti.

Beje, pagal šį scenarijų tikėtina, kad Lietuvą užplūstų pigi darbo jėga iš subyrėjusios Rusijos bei kitų šalių. Z. Norkaus manymu, atvykėliai iš Rusijos Lietuvoje būtų panašioje padėtyje kaip imigrantai Kuveite, kai apie 60 proc. visos darbo jėgos sudaro imigrantai, neturintys Kuveito pilietybės.

„Prisiminus kad intensyvi „rusakalbių“ imigracija iš kitų sovietinių respublikų bei baimė likti mažuma „savo respublikoje“ buvo vienas stipriausių impulsų eiti į Sąjūdžio mitingus 1988-1990 m., tai būtų savotiška istorijos ironija. Tačiau nemanau, kad atvykėliai iš Rusijos ar kitų slaviškų respublikų Lietuvoje sukeltų daugiau politinių ir ekonominių integracijos problemų, negu lietuviai jų sukelia Airijoje, Didžiojoje Britanijoje arba Norvegijoje“, - teigė mokslininkas.

3 scenarijus: atsiprašymas pro sukąstus dantis

Dar vienas Lietuvos vystymosi scenarijus remiasi prielaida, kad Maskvoje išsilaiko nedemokratiškas režimas, Rusija lieka vieninga ir neaptrupėjusi, tačiau V. Putino įpėdiniai pareiškia formalų atsiprašymą už okupacijos metu padarytą žalą ir/arba sutinka mokėti tik išmokas išmirštančioms stalininių represijų aukoms.

„Įsivaizduoti tokį variantą jau nereikia Gintaro Beresnevičiaus stiliaus vizijų ir stiprios vaizduotės. Nepamirškime, kad pats V. Putinas jau atsiprašė vengrų už 1956 m. ir čekų bei slovakų už 1968 m. Nelaikyčiau neįmanomu dalyku, kad tai padarytų pats V. Putinas, tik tai būtų koks nors labai sausas ir formalus gestas, nepalyginamas su tuo garsiuoju atsiklaupimu prie paminklo sukilimo Varšuvos gete aukoms, kuriuo 1970 m. tuometinis Vokietijos kancleris Willy Brandtas pademonstravo gerą valią Vokietijos susitaikymui su Lenkija“, - sakė Z. Norkus.

Tačiau okupacijos žalos atlyginimo, pagal šį scenarijų, Lietuva nesulauktų, nors Z. Norkus teigia, kad lietuviams visada labiausiai rūpėjo ir teberūpi turtas bei pinigai.

„Šiaip ar taip, formalų Rusijos atsiprašymą už 1940 m. galima įsivaizduoti ir be jos režimo demokratizacijos. Kebliau su pinigine satisfakcija. Net ir demokratinės Rusijos vyriausybė okupacijos žalos atlyginimą veikiausiai sieks apriboti simbolinio dydžio išmokomis stalininių represijų aukoms, kurių gyvųjų tarpe lieka vis mažiau“, - sako mokslininkas.

4 scenarijus: nelemtų aplinkybių sutapimas

Ketvirtasis Lietuvos ateities scenarijus yra pesimistinis ir remiasi prielaida, kad Maskvoje išlieka nedemokratinis režimas, tačiau Europos Sąjunga ir NATO susilpnėja arba šių organizacijų dėmesys nukreiptas kur nors kitur. Tokiu atveju Rusija gali pareikalauti iš Lietuvos atsisakyti okupacijos žalos atlyginimo reikalavimo bei nurodyti normalizuoti santykius. Panašaus reikalavimo Lietuva buvo sulaukusi 1938 m. iš Lenkijos.

Z. Norkus daro prielaidą, kad šis „juodasis“ scenarijus veikiausiai yra priežastis, kodėl Lietuva užsimojo energetinę nepriklausomybę paskelbti savo strateginiu tikslu.

„Nedemokratinio režimo Rusijoje (V. Putino ar po V. Putino) sustiprėjimo galimybės negalima atmesti. Ketvirtą scenarijų modeliuoju pagal situaciją, kurioje Lietuva atsidūrė 1938 m. kovo mėnesį, gavusi Lenkijos ultimatumą užmegzti su ja diplomatinius santykius. Tuomet Lietuvos niekas nepalaikė, nes Lietuvos užsispyrimas neturėti diplomatinių santykių (ir net laikyti esant save karo padėtyje) su kaimynine valstybe visos Europos kontekste atrodė keista ir nekonstruktyvia pozicija“, - sako Z. Norkus.

Tiesa, mokslininko manymu, panašus Rusijos ultimatumas įsivaizduojamas ir be Europos Sąjungos bei NATO susilpnėjimo, užtenka kokiu nors klausimu būti vienai ir neremiamai savo sąjungininkų. Profesorius teigia, kad Lietuva save pozicionuoja kryžiaus žygio avangarde išsireikalaujant okupacijos žalos atlyginimo, tačiau tokia pozicija yra ir pati pavojingiausia.

Viena vertus, dėl savo itin intensyvių ryšių su Rusija Lietuva yra labiausiai pažeidžiama jos sankcijoms. Antra, Lietuva Europos Sąjungoje ir taip turi JAV „Trojos arklio“ reputaciją, tačiau jeigu nelemtai sutaptų kelios aplinkybės, kad JAV įsiveltų į problemas kur nors Artimuosiuose ar Tolimuosiuose Rytuose, kur reikia Rusijos paramos, paaštrėtų trintis tarp JAV ir Europos Sąjungos, o Lietuva ne laiku ir ne vietoje išsišoktų prieš Rusiją bei dar nutiktų koks incidentas kaip Lenkijos pasieniečio žūtis 1938 m., tai vėzdo mojavimas iš Maskvos būtų neišvengiamas.

„Tokioje situacijoje Lietuva, turėdama beviltiškai „ekscentriškai rusofobiškos“ valstybės reputaciją, Europos Sąjungos sąjungininkių galėtų būti palikta „ant ledo“ „pamokai“ ar „bausmei“. Juk išorinio stebėtojo požiūriu Rusija „nieko tokio“ iš Lietuvos ir nereikalautų (tik „normalizuoti santykius“), tuo tarpu Lietuvai vis liekant vienai su okupacijos žalos atlyginimo reikalavimu, tas reikalavimas atrodytų vis keistesnis ir vis labiau anachronistiškas“, - svarstė Z. Norkus.

5 scenarijus: jis yra pats juodžiausias

Paskutinis Z. Norkaus konstruojamas Lietuvos scenarijus yra pats juodžiausias iš įmanomų. Pagal šį scenarijų Rusija ne tik imtųsi ekonominių priemonių prieš Lietuvą, bet ir užpultų bei okupuotų. Kadangi Lietuva NATO ir Europos Sąjungos narė, tai, tikėtina, kad Rusija pultų mūsų šalį tik esant konkrečioms aplinkybėmis.

Pavyzdžiui, Rusija galėtų tapti itin agresyvi ir neracionali, jeigu dezintegruotųsi, bet jos dezintegracija nebūtų taiki ir primintų Jugloslavijos žlugimą. Z. Norkus sako, kad taikus SSRS iširimas yra veikiau išimtis nei taisyklė, todėl visiškai įmanoma įsivaizduoti 1917-1922 m. situaciją, kai Rusijoje įvyko Spalio revoliucija, kilo pilietinis karas.

„Tai bus pilietinis karas, kuriame tautų bei tolimų rusiškų regionų kova už nepriklausomybę vyks lygiagrečiai su vakarietiškų ir antivakarietiškų jėgų susirėmimais Maskvos ir Sankt-Peterburgo gatvėse. Lygiagrečiai liepsnos ir daugelį Rusijos regionų draskysiantys etniniai ir konfesiniai konfliktai (pavyzdžiui, tarp totorių ir rusų, tarp rusų ir imigrantų iš Vidurinės Azijos ir Kaukazo, kurių daugėja didžiuosiuose Rusijos miestuose)“, - mano Z. Norkus.

Tačiau profesorius mano, kad kitaip nei Jugoslavijos atveju, JAV ir NATO negalėtų pavėlinti įsikišimo, nes Rusija yra branduolinė valstybė – Vašingtonas nerizikuotų, kad branduolinis ginklas patektų kokiais nors grupuotei į rankas.

„Ir Saudo Arabija, ir Rusija yra nedemokratinės šalys, gyvenančios iš pajamų, gaunamų iš gamtinių išteklių eksporto. Vis dėlto JAV deda kur kas mažiau pastangų eksportuoti demokratiją į Saudo Arabiją (ar į Kiniją), palyginus su Rusija. Mat ši šalis ir po Sovietų Sąjungos žlugimo siekia išsaugoti pajėgumą suduoti JAV atsakomąjį branduolinį smūgį ir šitaip lieka vienintelė valstybė pasaulyje, kelianti realų pavojų JAV ir kitų NATO šalių saugumui“, - sako profesorius.

Lietuva eilinį kartą taptų tokio karo auka, mat nepaisant fakto, kad sąjungininkai mus gintų, mirties nuosprendį galėtų reikšti kaimynystėje ginklų prikimštas Kaliningradas, nebeveikianti Ignalinos atominė elektrinė arba nauja Visagino atominė jėgainė, jeigu ji būtų pastatyta.

„Juodžiausiame pesimistiniame Lietuvos ateities scenarijuje ji tampa karo veiksmų tarp Rusijos ir (žinoma, pergalingų) NATO jėgų lauku, o galbūt ir Černobylio zoną primenančią radioaktyvia dykviete. Iš Lietuvos laiku susiprotėjusių emigruoti (kaip tie apdairūs žydai, kurie iš smetoninės Lietuvos paskubėjo emigruoti, kai tik kaimyninėje Vokietijoje į valdžią atėjo Adolfas Hitleris) lietuvių palikuonys joje kada nors įkurs trečiąją Lietuvos Respubliką“, - sako Z. Norkus.

Provincijos ištuštėjimas – gali būti naudos

Visi aukščiau išvardinti scenarijai Lietuvai buvo paremti Rusijos vystymosi scenarijais. Tuo tarpu kalbėdamas apie technologijų pažangą profesorius knygoje teigia, kad ir netolimoje ateityje Lietuva kur kas daugiau aukštųjų technologijų importuos, o ne eksportuos, todėl šioje srityje mūsų šalies ateitį lems revoliucinės technologinės naujovės, sukurtos daugiausia JAV ir Europoje. Tačiau mokslininkas mano, jog savo dalį gali atkąsti ir Lietuva.

Remdamasis Kondratjevo bangomis, kurios apibrėžia ilgalaikius ekonominio aktyvumo ciklus, Z. Norkus svarsto, kad skaitmeninio kapitalizmo fazė truks apie 20 metų, vėliau seks biokapitalizmo bangos fazė, prasidėsianti 2030-2035 m. Šiuo atveju skaitmeninis kapitalizmas reiškia skaitmeninių technologijų plėtrą, biokapitalizmas – biotechnologijų.

Z. Norkus mano, kad Lietuva ateityje gali likti patrauklia šalimi transnacionalinėms korporacijoms. Taip yra dėl dviejų priežasčių: pirma, dėl geros geografinės padėties, nes yra nedaug nutolusi nuo labiausiai išsivysčiusių Europos šalių, antra, dėl tokioms korporacijoms palankių demografinių tendencijų, kurios ištuštins provinciją ir sutelks gyventojus 4-5 miestuose.

Profesorius mano, kad šiuo metu gyventojų skaičius ir tankis Lietuvoje vis dar yra per didelis ir tai mažina Lietuvos patrauklumą, mat regionų gyventojai priešinasi ne tik danų kiaulidėms, bet ir vėjo jėgainių statybai ar skalūnų dujų paieškai.

Išnykus šiam veiksniui Z. Norkus mano, jog Lietuva galės tapti vienu iš bioenergetikos išteklių centrų. „Netapusi Baltijos Slovėnija, Lietuva taps žaliuoju Baltijos Kuveitu“, - knygoje teigia profesorius.

Z. Norkaus manymu, Lietuvoje užsienio koncernai galėtų supirkti iš žemės ūkio besitraukiančių ūkininkų žemes ir sutelkti jas į didelius masyvus, kurie augins didžiulius biomasės kiekius, perdirbamus į biodegalus ir panaudojamus elektros energijos gamybai. Perspektyvia kultūra laikomi Sosnovskio barščiai. Šiam tikslui reikės menkai kvalifikuotos darbo jėgos, kuria tikriausiai taps imigrantai, pagal Kuveito pavyzdį neįgyjantys Lietuvos pilietybės – reikia nuraminti nacionalistus dėl rinkimų.

Lietuvai lyginamąjį pranašumą prieš kitas šalis dėl transnacionalinių biotechnologinių kompanijų investicijų suteikia lietuviškos modernios kompanijos, tokios kaip „Fermentas Ltd“ ar „Sicor Biotech“.

Vis dėlto Lietuvai reikės ir aukštos kvalifikacijos specialistų – jų prireiks bioenergetinės pramonės įrangai prižiūrėti, todėl mūsų šalis turėtų parengti savų „bioprogramuotojų“.