Svaiginantys Arkties lobiai ir keista JAV apatija

Santykių „perkrovimą“ būtina pradėti nuo Arkties

Šalys beveik nebendradarbiauja dėl Arkties, išskyrus kasmečius abiejų šalių pakrančių apsaugos pareigūnų susitikimus.

Arkties politika yra nustumta į JAV užsienio politikos paribius, nepaisant to, kad daugeliu atžvilgių Arktis yra raktas į JAV ekonominį ir energetinį saugumą.

Ypač susirūpinti verčia tai, kad dėl dėmesio šiam regionui stokos Kinija plečia savo politinę ir ekonominę įtaką Arktyje, ir, jeigu nieko nebus daroma, tai gali pakenkti JAV ir Rusijos politiniams ir ekonominiams interesams tame regione.

Atsižvelgiant į šiuos procesus ir paralelinius interesus, Arktis yra tas regionas, kur Jungtinės Valstijos ir Rusija gali kurti stabilius bendradarbiavimo santykius, mano M. E. Rosenas. Esą, jei tai pavyktų, galbūt būtų įmanoma išspręsti kai kurias įsisenėjusias dvišales problemas.  

Kodėl Arktis?

Kaip rašo M. E. Rosenas, daugelis dabartinės JAV administracijos pareigūnų mano, kad Arktyje gyvena baltieji lokiai ir veikia tyrimų centrai, kurie tiria klimato kaitos poveikį, tačiau faktai atskleidžia visiškai kitokį vaizdą.

Arktis šyla dvigubai greičiau, nei kitos pasaulio dalys. Dėl kylančios temperatūros Arktis tampa prieinama žmogaus veiklai kaip niekada anksčiau, ypač tokiuose regionuose kaip Šiaurės Kanada ir Grenlandija, kurios milžiniškose pakrantės teritorijose galima pradėti naudingųjų išteklių gavybą.

Daugeliu atžvilgių dėl pokyčių Arktyje atsiranda naujas vandenynas, kuriame galima užsiimti žvejyba, ieškoti naftos bei dujų ir gabenti prekes tarp Azijos ir Europos.

Prognozuojami ištekliai yra milžiniški. Per 80 procentų neišgautų Rusijos dujų ir 70 procentų jos neišgautos naftos telkinių yra Arkties regionuose, visų pirma Barenco ir Karos jūros baseinuose.

2008 m. JAV geologijos tarnybos ataskaitoje teigiama: „Arkties kontinentinis šelfas gali būti didžiausia likusi neištyrinėta galimų naftos telkinių teritorija planetoje.“ Tarnybos skaičiavimais, 13 procentų neatrastų pasaulio naftos rezervų (90 mlrd. barelių) ir 30 procentų dujų rezervų yra Arktyje.

Be to, pasak M. E. Roseno, plačiai pripažįstama, kad, Arkties vandenynui išsivaduojant iš ledo, kils didelis poreikis rinkoje pradėti milžiniškų Arkties išteklių eksploataciją. Šie ištekliai apima naftą ir dujas sausumoje ir jūroje, mineralines medžiagas, žuvų išteklius ir turizmo bei navigacijos galimybes.

Problema ta, kad tuo metu, kai šioje teritorijoje žmonijai atsiveria galimybės imtis veiklos, Jungtinės Valstijos iš esmės liko nuošalyje, o tokios valstybės kaip Rusija, Grenlandija, Islandija ir Norvegija siekia pasinaudoti Arkties turtais.

Pasak M. E. Roseno, bendrovė „Exxon Mobil“, kuri buvo sudariusi bendrą įmonę su Rusijos naftos bendrove „Rosneft“ naftos paieškai Arktyje ir planavo pradėti įgyvendinti didelį suskystintųjų dujų projektą Rusijos Tolimuosiuose Rytuose, labai nukentėjo nuo JAV sankcijų programos.

Be to, JAV sankcijomis uždrausta perduoti naftos ir dujų technologijas, prekes ir paslaugas Rusijos energetikos įmonėms „Gazprom“, „Gazprom Neft“, „Lukoil“ ir „Surgutneftegas“. Tai buvo didelis smūgis „Exxon“ planams plėtoti gavybą Arktyje ir užtikrinti JAV dalyvavimą Arkties naftos rinkoje.

Tuo metu, kai dėl sankcijų „Exxon Mobil“ teko atsisakyti galimybių imtis veiklos Rusijos Arkties regione, JAV pareigūnai pakeitė nuomonę ir dėl ankstesnių bendrovei „Shell Oil“ išduotų licencijų gręžti tiriamuosius gręžinius Čiukčių jūroje.

Po keleto pradinių nesėkmių dėl prasto oro ir kitų veiksnių bei dėl JAV vyriausybės nustatytų milžiniškų saugos reikalavimų, „Shell“ 2015 m. rugsėjį atsisakė apie 2 mlrd. JAV dolerių, kuriuos ji sumokėjo JAV valdžiai, kad galėtų vykdyti tyrimus teritorijose prie Aliaskos krantų.

Nepaisant to, kad „Shell“ patyrė didžiulių finansinių nuostolių, „Forbes“ cituotas atsakingas JAV administracijos pareigūnas džiaugėsi „puikia“ naujiena, kad „Shell“ atsisakė daugiamilijardinių investicijų Čiukčių jūroje. [...]

Tad M. E. Roseno nuomone, Arktis yra viena iš nedaugelio sričių, kuriose JAV ir Rusijos interesai yra artimi, o šiais bendrais interesais pagrįsti veiksmai esą padės didinti šalių vadovų tarpusavio pasitikėjimą ir gali padėti siekti teigiamų poslinkių kituose probleminiuose pasaulio regionuose.