Septynių žvaigždučių komunizmas ir trys picos už atlyginimą. Kaip gyvena Šiaurės Korėjos vidurinioji klasė

Visos šiose įstaigos pritaikytos prie ideologijos ir vietinės specifikos. Karaoke salės ekrane – valdančiajai partijai ir liaudies ūkio pasiekimams skirti kadrai. Apranga laisva, tačiau jeigu ji bus pernelyg atvira, ji gali patraukti policijos dėmesį, pasakoja buvusi KLDR gyventoja Lee Seo-hyeon.

Kavinėje dažnai uždengiami langai, net jeigu per juos matomas gražus vaizdas. „Šiaurės Korėjoje žmonėms nelabai patinka, kai kiti mato juos valgančius, – sako turizmo kompanijos atstovas Simonas Cockerellas. – Dabar jau labiau priimtina, kad kažkas turi daugiau pinigų nei kiti. Tačiau įpročiai liko. Anksčiau valgyti kitiems matant reiškė puikavimąsi, o tai buvo smerkiama“.

Pinigai ir statusas

Oficialiai visa KLDR paklūsta čučhė ideologijai – mokymui apie „rėmimąsi savo jėgomis“, reiškiantį be viso kito, ir ekonomikos uždarumą. Šalies lyderis Kim Džongunas skatina „su šaknimis išrauti importo pamėgimą“ ir svarsto, kad ekonomika privalo visiškai apsirūpinti.

Realybėje importinių prekių paklausa – taip pat ir iš elito pusės – skatina tiek legalų, tiek ir nelegalų jų srautą į KLDR. Pats Kim Džongunas prieš kelis metus Pchenjane atidarė triaukštį prekybos centrą, kupiną importinių prekių – nuo maisto iki aprangos. JTO duomenimis, KLDR išlaidos prabangos prekių importui vien per pirmuosius jo valdymo metus išaugo dvigubai – iki $645 mln (formaliai tokių prekių eksportui į Šiaurės Korėja taikomas JTO embargas, tačiau šalys pačios sudaro prekių, kurioms taikomos sankcijos, sąrašus ir taip ribojimus galima apeiti).

Valdžia leidžia egzistuoti ir neoficialiam nacionalinės valiutos – Korėjos vono – kursui. Už oficialų jis aukštesnis keliasdešimt kartų, ir būtent jis atspindi valiutos rinkos vertę. Kim Džonguno atidarytame prekybos centre kainos nurodomos ne tik vonais, tačiau ir doleriais. Atsiskaitymams naudojamas būtent neoficialus kursas.

Sėkmingi verslininkai dažniausiai būna susiję su valstybe. Jie gali užimti oficialias pareigas valstybinėse kompanijose – ir tuo pačiu naudoti savo ryšius verslui kuo įvairiausiose srityse, nuo prekybos buitine technika iki nekilnojamojo turto.

Valdžia bendrai biznį vertina nuolaidžiai. „Kim Džongunas netrukdo rinkai, – pabrėžia Lanjkovas. – Verslininkai iš Šiaurės Korėjos, su kuriais bendravau, sako dabar gyvenantys kur kas geriau, nei anksčiau“.

Tai, savo ruožtu, griauna nusistovėjusią kastų sistemą – ideologinį žmonių dalinimą pagal statusą (songbun) ir sluoksnį (kečhin). Dar dešimtojo dešimtmečio pradžioje KLDR prekeiviai ir verslininkai oficialiai laikyti „priešiškais elementais“. Toks statusas ribojo mokslo, darbo ir net gyvenamosios vietos galimybes.

Tačiau nuo dešimtojo dešimtmečio galo, šalyje pradėjus plisti prekybai, prioritetai pasikeitė. Formalus statusas ėmė prarasti savo reikšmę. Kaip sako Lanjkovas, palankesnėje pozicijoje atsidūrė žemo statuso žmonės, kurie, nesitikėdami pagalbos iš valstybės, užsiėmė verslu ir suklestėjo. „Anksčiau labai svarbus buvo songbunas, jis viską nulemdavo, – sako pabėgėlė iš KLDR. – Dabar viskas kitaip. Dabar pinigai svarbesni už socialinį statusą“.

„Republic“ redaktorius
republic.ru