Kas atsitiktų, jei visi lietuviai emigrantai vieną dieną staiga grįžtų į Lietuvą: galimi scenarijai

Kas atsitiktų Lietuvos ekonomikai, kaip keistųsi atlyginimai, nekilnojamojo turto kainos ir kainos parduotuvėse. Apie tokį utopinį scenarijų pasvarstyti sutiko garsūs Lietuvos ekonomistai.

Milžiniškas nedarbas

„Swedbank“ vyriausiasis ekonomistas Nerijus Mačiulis atviras: jei emigrantai grįžtų staiga – tai sukeltų labai rimtų problemų.

„Nedarbo lygis pašoktų iki 30 proc., emigrantų perlaidos išnyktų – prarastume apie milijardą eurų per metus, valstybės finansams būtų milžiniškas iššūkis – reikėtų mokėti nedarbo draudimo išmokas ir socialines pašalpas. Gerai, kad tokių staigių migracijos pokyčių nebūna“, – lyg lengviau atsidūsta jis.

SEB banko vyriausiasis analitikas Tadas Povilauskas kelia panašų klausimą: „Kur tie pusė milijono gyventojų darbuotųsi? Natūralu, kad nedarbas staigiai šoktelėtų, nes bent trumpuoju laikotarpiu sukurti tiek darbo vietų – neįmanoma.“

Kad valstybei iš pradžių tai būtų didelis stresas pritaria ir „Danske Bank“ vyriausias ekonomistas Baltijos šalims Rokas Grajauskas.

„Nedarbas padidėtų labai stipriai, bet ne dėl to, kad sumažėtų užimtumas, o darbo jėga labai greit išaugų, reikėtų mokėti didesnes pašalpas tiems, kas yra bedarbiai. Viešiesiems finansams būtų labai didelis stresas trumpuoju laikotarpiu, turbūt reikėtų skolintis, nes paprasčiausia išlaidos išaugtų labai greitai, o pajamos taip greitai neaugtų.

Bet kelių metų laikotarpyje ta situacija stabilizuotųsi, daug žmonių rastų darbą, naujų verslų atsirastų“, – sako jis.

Ekonomistai prognozuoja, kad visgi toks milžiniškas sugrįžusių emigrantų antplūdis pakeltų ekonomikos lygį, sudarytų sąlygas smulkaus verslo kūrimosi pliūpsniui.

„Pagal šitą hipotetinį scenarijų, jei atvyksta per gana trumpą laiką didelis skaičius žmonių, visi jie darbo surasti iškart negali. Tai verčia juos kažką daryti, ir jie labai dažnai būna priversti kurti savo verslus.

O kadangi jie būtų daug ko matę, praplėtę savo akiratį, tų verslo idėjų būtų apstu“, – sako R. Grajauskas.

„Nordea“ vyriausiasis ekonomistas Žygimantas Mauricas teigia, kad emigrantai – didžiulis mūsų turtas, todėl toks scenarijus būtų smagus.

„Jie kaip kokia glūdanti pelkė, kurią tik pavertus tekančiu upeliu – ekonominis augimas būtų tikrai sparčiausias visoje centrinėje Europoje.

Jei bent trečdalis jų sugrįžtų, būtų netgi geriau, negu jei jei nebūtų niekur išvykę. Nes jie išnaudoja galimybes, pamato pasaulio. Čia kaip knygoje „Panama labai graži“ apie tigriuką, meškiuką, kur jie visi keliavo. Tie, kurie grįžta, dažniausiai būna laimingesni, ne tokią surūgusią visuomenę turėtume“, – juokiasi.

NT kaina šautų į viršų

T. Povilauskas pabrėžia, kad žmonių skaičiui išaugus beveik puse milijono, nekilnojamojo turto ir būsto nuomos kainos stipriai šautų į viršų, ypatingai Vilniuje, kur galimai atvyktų daugiausia emigrantų.

„Toks scenarijus – fantastinis dalykas, iš tikro taip nebūna, bet klausimas, ar būtų išvis įmanoma „sugerti“ tiek žmonių vienu metu. Matote, lietuviai linkę gyventi komfortiškiau, ne taip susispaudę – tai klausimas, kiek būtų įmanoma atrasti apgyvendinimui tiek vietų, kur žmonės nori gyventi, o ne kur to būsto yra“, – teigia jis.

Lietuvos inovacijų centro komunikacijos vadovas Aleksandras Izgorodinas sako, kad jei emigrantai grįžtų dabar, tai būtų itin gera naujiena statybų rinkai:

„Pagal daugelį rodiklių, statybų bumas po truputį baigiasi, todėl, trumpuoju laikotarpiu gal kainos labai stipriai nekiltų, nes dabar yra pristatyta nemažai objektų, ir jie dar nėra išparduoti. Bet ilgalaikiu laikotarpiu iki 5 metų – tai paskatintų dar vieną statybų bangą ir, aišku, dar vieną kainų augimą“, – sako jis.

Kas atsitiktų su prekių kainomis?

Kalbėdami, kas atsitiktų su prekių kainomis parduotuvėse, ekonomistai vieningos nuomonės neturėjo.

„Tai būtų didžiulis pliūpsnis vartojime: maisto produktų, drabužių ir pan. Aišku, prekybos centrams, visiems prekybininkams, maitinimo įstaigomis būtų gerai.

Logiška, jei anksčiau buvo 10 pirkėjų, o dabar yra trys, bet nori uždirbti tiek pat – antkainis didėja, o esant daugiau vartotojų, kainų lygis kaip tik sumažėtų. Bet, žiūrint 5-10 metų į priekį, kainos vėl pradėtų augti“, – sako T. Povilauskas.

Ž. Mauricas atkreipia dėmesį į masto ekonomiją: „Ekonomikoje tai būtų šviežio vėjo gūsis, todėl kainų kilimo, manau, neturėtų būti, atvirkščiai. Kuo mažiau žmonių – tuo viskas darosi brangiau, kaip kokioje Islandijoje, pažiūrėkite, kokios ten aukštos kainos. Tai manau, teigiamą pokytį turėtų, nors prekių kainos nemažėtų, nes kainos šiaip visą laiką auga, bet ir neaugtų taip sparčiai, lyginant su dabartine situacija.“

A. Izgorodinas sako priešingai – kainos išaugtų gana greit.

„Emigrantai sukaupę nemažai pinigų, tą rodo mūsų bankų statistika, kad apie 4 proc. BVP sudaro emigrantų perlaidos. Vien iš D. Britanijos perlaidos sudaro 1 proc. mūsų BVP. Tai jei jie grįžtų, labai stipriai padidintų vartojimą, bet vėlgi klausimas, ar tai būtų gera naujiena.

Statistiškai – taip, nes mūsų ekonomika labai priklauso nuo mūsų vartojimo, bet kainų prasme ne. Vartotojai pradės vartoti, vyks kainų augimas, ir užsisuks tokia spiralė, kurią bus sunku sustabdyti. Labai panašiai kaip prieš krizę, kai ekonomika augo dėl didelių lūkesčių – įmonės tikėjosi didesnio vartojimo, vartotojai tikėjosi didesnių kainų ir dėl to dar daugiau vartojo. Nei viena pasaulio ekonomika nėra šios problemos išsprendusi“, – sako jis.

Atlyginimai mažėtų

T. Povilauskas sako, kad dėl atlyginimų susidarytų labai įdomi situacija, kadangi grįžę emigrantai būtų įpratę prie didesnio darbo užmokesčio:

„Psichologiškai jiems būtų sunku prisitaikyti prie žemesnių atlyginimų. Gali būti nusivylimas, nes išaugęs nedarbas algoms nieko gero neduotų. Darbo rinkoje padidėtų konkurencija iš karto, o tai keltų spaudimą algoms, bent trumpuoju laikotarpiu.“

Tokios pat nuomonės laikosi ir R. Grajauskas: „Tai tuos atlyginimus „įkaitintų“. Jei atvyktų visi, labai stipriai padidėtų darbo pasiūla ir, aišku, tai neišvengiamai numuštų atlyginimus. Verslui trumpuoju laikotarpiu tai būtų gerai, kitiems – gal nebūtų labai gerai.

A. Izgorodinas vis dėlto mano, kad trumpuoju laikotarpiu tik sulėtėtų atlyginimų augimo tempas.

„Vien pramonėje per paskutinius 6 metus atlyginimai išaugo 37 proc. ne tik dėlto, kad auga gamyba, bet pagrinde dėl to, kad yra tam tikra kova tarp darbuotojų, ir dabar derybinė jėga yra darbuotojų pusėje.

Jei išaugtų darbuotojų pasiūla, derybinių galių svertai išaugtų įmonių rankose. Jie turėtų iš ko daugiau rinktis, todėl nekiltų atlyginimai.

Kiltų nebent, jei visi iškart būtų įdarbinti, dėl ko aš abejoju, todėl augtų tik dėl ekonomikos augimo“, – paaiškino A. Izgorodinas.

Dar labiau atsiskirtų dvi Lietuvos?

Staiga sugrįžusių emigrantų antplūdis galėtų daryti įtaką ir regionams. Tačiau ekonomistai nesutinka, ar jie padėtų jų klestėjimui, ar kaip tik vadinamos dvi Lietuvos atsiskirtų dar labiau.

„Tai būtų šokas Vilniui, Kaunui ir Klaipėdai, nes, manau, kad jei emigrantai grįžtų, dalis grįžtų į tas vietas, kur prieš tai gyveno, o nemaža dalis norėtų grįžti į tuos regionus, kur ekonomika laikosi stipriausiai.

Reikėtų skatinti kad emigrantai grįžtų bent į tokius miestus kaip Marijampolė ar Utena. Tai irgi visai būtų gerai, ir turėtume ne dvi Lietuvas, o Vilnių kaip pagrindinį, Kauną, Klaipėdą ir, tarkime, pakankamai neblogai gyvenančius mažesnius miestus“, – sako T. Povilauskas.

A. Izgorodinas sako beveik įsitikinęs, kad didžioji dalis keltųsi būtent į didžiuosius miestus: „Jie praktiškai visi suvažiuotų į Vilnių, asmeniškai aš labai abejočiau, kad didelė dalis žmonių įsikurtų regionuose.

Manau, kad būtent taip ir bus, jie eitų ten, kur matytų geresnes gyvenimo sąlygas ir perspektyvas. Užsienio investuotojai investicijoms renkasi pagrindinius miestus. Aš pats jei būčiau emigranto vietoje ir svarstyčiau apie grįžimą, svarstyčiau tik apie Vilnių“, – pripažįsta jis.

R. Grajauskas nebuvo toks kategoriškas ir teigė, kad nemažai šansų, jog dauguma galėtų grįžti į regionus, mažesnius miestelius, iš kurių yra kilę.

„Jei visi suplūstų į vieną ar kelias vietas, jiems pasidarytų labai ankšta, tai gal dalis bandytų įsikurti mažesniuose miesteliuose, gal būtų ten nekilnojamas turtas pigesnis, netgi daugiau galimybių realizuoti save, negu visiems vienoje vietoje.

Tai labai stipriai pagyvintų ir regionų tų miestelių ekonomiką, kadangi jie dėl emigracijos labiausia ir kraujuoja. Taigi, manau, sugrįžusieji turėtų priešingą efektą, nebent visi į vieną vietą atvažiuotų, bet nemanau, kaip taip būtų, pasiskirstytų“, – sako jis.

Ž. Mauricas svarsto, kad kai kurie emigrantai veikiausia rimtai apsvarstytų idėją grįžti ne į didžiuosius miestus.

„Į mažus miestelius tikimybė nedidelė, bet vėlgi, kodėl žmonės emigruoja į didelius miestus, nes didelis nesaugumo jausmas finansinis, nori nuotykių ir pan., o grįžę jie tų nuotykių būtų jau patyrę, todėl galėtų labiau rizikuoti ir bandyti grįžti į gimtąsias vietas.

Nesakau, kad grįš į kaimus, mažus miestelius kaip koks Kupiškis, bet gal į Panevėžį, gal į Druskininkus kokius, kurie juda teisinga linkme“, – sako jis.

Kol kas kuriame „blogovės“ valstybę

N. Mačiulis sako, kad apskritai Lietuva atrodytų visiškai kitaip, didėtų pensijos ir visiems būtų geriau. Jis kvietė įsivaizduoti scenarijų, jei visi emigrantai sugrįžtų bent per penkerius metus, kadangi tai būtų dar įdomiau.

„Didėjantis gyventojų skaičius siųstų teigiamą signalas ir investuotojams – būtų galima tikėtis daug didesnių tiesioginių užsienio investicijų, nebebijodamos mažėsiančios paklausos ir darbuotojų trūkumo aktyviau investuotų ir vietos įmonės.

Didėtų nekilnojamojo turto paklausa, galbūt sumažėtų regioninė atskirtis, BVP augimas paspartėtų bent iki 5 proc. Savaime išsispręstų kai kurios viešojo sektoriaus problemos – nebe taip dramatiškai trūktų moksleivių ir studentų, nebūtų neišvengiamo poreikio uždaryti pusę universitetų.

Didesnis darbuotojų ir mokesčių mokėtojų skaičius reikštų, kad ketvirtadaliu galėtų išaugti senatvės pensijos. Žodžiu, visiems tai būtų svajonių scenarijus, gaila, kad jo tikimybė artima nuliui...“, – apgailestauja ekonomistas.

Visgi Ž. Mauricas įsitikinęs: toks scenarijus realus, tačiau veikti reikia jau dabar, kitaip valstybei netgi gresia žlugimas.

„Ganėtinai realus scenarijus. Tikimybė, kad jis nutiks iš tikrųjų Lietuvoje yra maža, bet jį galima pasiekti sutelkus visą dėmesį šiam klausimui.

Valdžia turi sudėlioti prioritetus ir stengtis tą užburtą ratą sustabdyti, kad jis apsisuktų į kitą pusę, nes realiai dauguma žmonių norėtų grįžti į Lietuvą. Tik klausimas, ar mes teisingu keliu einame. Nereikia galvoti, kad čia kažkas išoriško ir nekontroliuojamo ir plaukti pasroviui.

Aš netgi baiminuosi, kad netgi galime tapti eksperimentine valstybe, nes gali ir nepavykti tos emigracijos sustabdyti, tada bus klausimai, ar išvis mokėsime pensiją, o ne kokią“, – ateitį piešia niūriomis spalvomis.

Ekonomistas tvirtina, kad kol kas viskas daroma atvirkščiai, žmonės vos ne skatinami emigruoti. Jį piktina net tokios detalės kaip emigrantus oro uoste pasitinkantis plakatas: „Pasitikrinkite, ar nesate skolingas „Sodrai“

„Mes vos ne patys darome daugiau taip, kad tie žmonės negrįžtų čia, o ne grįžtų. Mes ne ta kryptimi einame. Kuriame savo modelį, kurį vadinu blogovės valstybe, kurioje toleruojami sukčiai, kyšininkai, ir niekaip negalime susitvarkyti elementarių dalykų“, – tvirtai sako Ž. Mauricas.