Vienintelis tokio tipo ir tokio ilgio vandens kelias Lietuvoje: kaip atsirado Vilhelmo kanalas ir kodėl jo taip norėjo Klaipėdos pirkliai

Kaip apeiti marias?

XVIII–XIX a. Klaipėdos krašte viena po kitos kūrėsi medžio apdirbimo ir prekybos įmonės.

Dėl ypač geros kokybės vietos mediena buvo tapusi visame pasaulyje Klaipėdą garsinančia preke.

Augant prekybos mastui vis svarbesni tapo susisiekimo reikalai.

„Mediena ir sieliai anksčiau Nemunu į Klaipėdą būdavo plukdomi per Ventės ragą. Bet čia buvo akmenuota, o papūtus stipresniam vakarų vėjui bangos sielius išblaškydavo ir pirkliai patirdavo nuostolių“, – paaiškino Lietuvos jūrų muziejaus istorikas Romaldas Adomavičius.

Todėl prireikė kanalo, kad per audras būtų galima aplenkti Kuršių marias.

Statybos trukdžiai

Pirmasis projektas, kuriame numatyta, kad kanalas galėtų atsirasti ties Dreverna, nubraižytas dar 1639 m. Bet kanalo tiesimui vis kas nors sutrukdydavo.

Anot istoriko R. Adomavičiaus, ilgą laiką Klaipėda buvo skriaudžiama. Arčiau valdžios buvę konkuruojančio Karaliaučiaus uosto pirkliai skatino Prūsijos kunigaikštį stabdyti Klaipėdos uosto plėtrą, kad neatsirastų stiprus konkurentas, per kurį būtų plukdomos prekės.

Planus kasti kanalą sužlugdė ir 1854 m. spalio 4 d. Klaipėdą nusiaubęs didysis gaisras.

„Pagaliau valdžia kanalui nutiesti skyrė 3 milijonus markių. Kadangi pinigų skyrimas priklausė nuo Prūsijos karaliaus Vilhelmo I, dėkingi Klaipėdos pirkliai kanalą pavadino jo vardu“, – paaiškino istorikas.

Kasė dviem etapais

Kanalas kastas dviem etapais. Pirmasis 8 km ruožas nuo Minijos žiočių Lankupiuose iki Drevernos buvo nutiestas 1863–1865 metais.

1873 metų rugsėjo 17 dieną 700 prancūzų karo belaisvių baigė kasti antrą 15 km ilgio kanalo ruožą nuo Drevernos iki Klaipėdos pietiniame pakraštyje esančios Malkų įlankos.

Tik iškastas 23,8 km ilgio kanalas buvo 15–19 m pločio ir 1,6 m gylio. Vėliau jis gilintas ir platintas.

Anot istoriko R. Adomavičiaus, XIX amžiuje kanalu plukdyta labai daug medienos.

Per audras juo plaukiojo ir prekes gabenę laivai. Per kanalą 1902–1904 m. nutiesta ir dešimt lengvų metalinių tiltų su varstoma daugiau kaip metro pločio vidurine dalimi, kad galėtų praplaukti laivai su stiebais.

Iškart pastatė ir šliuzą

Vos pradėjus kasti kanalą jo pradžioje buvo pastatytas ir 157 m ilgio šliuzas su 11 m pločio varstomaisiais vartais abiejuose galuose. Perkelti juo laivą trukdavo 45 minutes. Šliuzo paskirtis buvo išlyginti didelius vandens lygio skirtumus per Minijos potvynius.

„Jeigu ne šliuzas, potvynių vanduo būtų tekėjęs į kanalą, būtų susidariusi didelė srovė ir labai trukdžiusi plukdyti prekes. Todėl vos pradėjus kasti kanalą pirmiausia ir įrengtas šliuzas“, – paaiškino R. Adomavičius.

1873 m. buvo įrengtas ir Drevernos šliuzas, bet Lankupių yra vienintelis šliuzas Lietuvoje, paskelbtas technikos paminklu.

Kaip yra pažymėjęs istorikas prof. dr. Vygantas Vareikis, galbūt Klaipėdos kanalas ir neprilygsta kitiems pasaulio kanalams, iškastiems maždaug tuo pačiu metu, tačiau

Šliuzo prireikia ir dabar

Po Antrojo pasaulinio karo kanalas ties Klaipėda buvo užtvenktas ir pradėtas naudoti kaip vandens rezervuaras.

Dabar kanalo vandenį naudoja Klaipėdos trečioji vandenvietė, aprūpinanti vandeniu pietinę miesto dalį.

Lankupių šliuzas naudojamas iki šiol. Anot AB „Klaipėdos vanduo“ Vandenviečių tarnybos vadovo Juozo Balčiaus, jo prireikia per Minijos, iš kurios kanalas maitinamas, pavasario ir rudens potvynius, kai vanduo nuo įprasto lygio gali pakilti daugiau kaip 3 metrus.

Vilhelmo kanalo šlaitai daug žemesni ir jame vandens lygis gali pakilti tik apie 50 cm nuo įprasto, todėl per potvynius šliuzas vis dar uždaromas. Uždarymo procesas trunka apie 2 valandas.