Sukūrė viziją, kaip atrodys pasaulis po 100 metų: Lietuvos miestai bus medžiuose, o Londono ir Los Andželo neatpažintumėte iš vis (Video)

– Žalumoje skendi ekokaimu virtęs Londonas, automobilių atsisakęs Los Andželas medžiais apželdintas estakadas paverčia pėsčiųjų takais, Budapešto parlamento prieigose klesti ekologinė daržininkystė, o Singapūras nuo pakilusio jūros lygio išsigelbėja kybodamas ore ant milžiniškų balionų. Tai kelios iš projekto „Ecotopia 2121“ vizijų, kurias aprašote savo knygoje.

– Naudojame Thomo More`o veikalą „Utopija“ ir bandome sugėdinti Singapūro vizijas, paremtas idėja, kad technologijos išgelbės šalį ir pasaulį. Pakabiname miestą valstybę ant vandenilio balionų, ją valdo robotai, o imigrantai tampa nebereikalingi, todėl ten gyventi lieka tik turtingas elitas. Ta absurdiška idėja balansuoja ant utopijos ir distopijos ribos. Bet tikimės, kad tai paskatins susimąstyti, jog technologijos negali pasiūlyti sprendimų viskam.

– Kaip jums kilo idėja pavaizduoti mūsų pasaulį po 100 metų?

– Nuolat ieškau naujų būdų, kaip sudominti savo socialinių studijų programos studentus aplinkosauga. Kartą daviau jiems užduotį iki dienos pabaigos parengti tobulai tvaraus miesto planą 100 metų į priekį. Jiems patiko, ir kitą kartą sukonkretinau užduotį – pasiūliau pasiremti Th. More`o knygoje „Utopija“ aprašytomis idėjomis ir pavaizduoti tobulą visuomenę, gyvenančią 2121 m. mieste, kuris idealus ir aplinkosaugos požiūriu.

Pastaruoju metu pasaulio miestai ir įvairūs konsultantai daug kalba apie 2020 m. vizijas. Urbanistiniams planams naudojama ta simbolinė data 2020, nes ji atrodo apčiuopiama, nėra labai tolima. Bet 2121 m. skendi migloje, jie labai toli ateityje. Negalima tiksliai pasakyti, kas bus ir ar tos vizijos išsipildys. Taip gimė projektas „Ecotopia 2121“.

– Kodėl manote, kad būtent aplinkosauginėms vizijoms tinka utopijos žanras? Juk labiau įprasta rinkti gerosios praktikos pavyzdžius arba analizuoti pažangiausius technologijų taikymo modelius.

– Man buvo įdomu patyrinėti būtent visuomenės raidos vizijas. Vyriausybės ir korporacijos, kurios naudoja kiekybinius modelius, lygiai taip pat bando dėlioti savo įsivaizduojamas visuomenės vizijas. Utopijos idėja, kuriai jau 500 metų, leidžia pasiūlyti alternatyvą toms idėjoms, kurios gimsta Silicio slėnyje.

Nors mūsų aprašyti 100 pokyčių receptų miestams labai įvairūs, jie visi siūlo priešnuodį automobilių ir informacinių technologijų bendrovėms. Todėl kai kas tai tiesiog atmeta kaip fantazijas. Bet jauni protai gauna impulsą mąstyti apie tikrus pokyčius visuomenėje, o ne vien apie technologinius žaidimus.

– Priešingai nei minėtoje Singapūro vizijoje, daugumoje futuristinių „Ecotopia 2121“ miestų dominuoja žalias kraštovaizdis ir bendruomeninis, beveik kaimiškas gyvenimo būdas. Štai Ganos sostinės Akros gyventojai, gelbėdamiesi nuo potvynių, kraustosi į namelius medžiuose, o baltarusiai išsikovoja nepriklausomybę nuo rusiškų dujų, išradę rudosios meškos kailį primenančią apšiltinimo medžiagą namams Minske. Visgi šiandien daugiausia kalbama apie globalių sprendimų svarbą, nes vietos sprendimai atrodo nepajėgūs išspręsti pasaulinių problemų. Kodėl akcentuojate vietines vizijas?

– Aš palaikau abu požiūrius. Sutinku, kad kai kurias aplinkosaugos problemas galima išspręsti tik susitelkus bendruomenėms ar valstybėms, priimant tarptautinius įstatymus. Bet yra ženklų, kad klimato kaitos nepajėgsime sustabdyti. Todėl man norisi parodyti, kad vis tiek galima kažką padaryti ir apsaugoti savo bendruomenę, vaikų sveikatą, turėti mokyklas, kurios padėtų išlaikyti ryšį su gamta.

Nenoriu konfliktuoti nei su globalistais, nei su lokalistais. Tiesiog man įdomi idėja, kad kiekvienas miestas gali rasti savo išskirtinį sprendimą. Iš dalies taip yra todėl, kad kiekvienas miestas turi savo istoriją, o pasaulis yra sudėtinga vieta. Čia tiek visko vyksta, tad visų patirtys yra svarbios ir įdomios.

– Kasdien girdime apie tai, kad pasaulyje masiškai nyksta ekosistemos, žuvų ištekliai nebepajėgia atsinaujinti, sukaupėme kalnus ilgaamžių toksiškų atliekų. Kas jums teikia vilties, kad žalią pasaulį, kurį vaizduojate savo iliustracijose, galima atkurti?

– Laikausi pozicijos, jog tam, kad išliktų, miestai turi pasikeisti taip, kaip vaizduojame projekte. Jei toliau teršime atmosferą ir žavėsimės automobiliais, daugeliui žmonių miestai taps neįmanomi gyventi, išties distopiški. Viskas gali baigtis visiška klimato sistemos griūtimi ir po 100 metų tik nedaugelis miestų bus apskritai gyvenami. Todėl daugumos mūsų aprašomų miestų išlikimas užprogramuotas pačioje jų struktūroje.

Mes vis dar labai daug nežinome apie tai, kaip veikia gamtos sistemos. Politinių sistemų reakcija į apokalipsę irgi nėra iki galo aiški. Nesakau, kad mūsų ateities vizija yra tiksli, kad taip ir bus. Tačiau aš išlikimą sieju su superekologija.

– Kritikai stebisi, kad pats miestų sąrašas atrodo gana atsitiktinis. Įtraukti visi žemynai ir galima pamatyti, kaip po 100 metų įsivaizduojamas Tokijas, Londonas, Niujorkas, Akra ir Velingtonas. Bet sąraše – vos keli Afrikos miestai, o Šiaurės Europos miestų apskritai nerasta. Esate sakęs, kad 100-ukas tiesiog paremtas jūsų ir studentų asmenine patirtimi keliaujant.

– Tai tarpdalykinis projektas, jame susipina dailė, istorija, kultūra, geografija ir aplinkosauga. Tiek aš, tiek dauguma mano studentų esame socialinių mokslų atstovai, tad ir prieiga mūsų tokia, ne inžinerinė. Studijavome tų miestų istoriją, kad suprastume kontekstą, kuriame vyksta ateitį lemiantys pokyčiai.

– Vieni jus giria už kūrybiškumą ir provokaciją, o kiti kritikuoja absurdiškumą ir pasigenda mokslinio pagrindo. Ką atsakytumėte tiems, kurie „Ecotopia 2121“ laiko labiau mokslo populiarinimo nei moksliniu projektu?

– Aš žinojau, kad provokacija ne visiems patiks jau vien todėl, kad ji labai skiriasi nuo dabar paplitusio futuristinio matymo. Kalbėdami apie ateitį, žmonės tikisi gražių erdvėlaivių ir skraidančių savaeigių automobilių. Jiems norisi galvoti, kad apokalipsės pavyks išvengti nekeičiant savo požiūrio į gamtą ir technologijas. Aš žinojau, kad dalis žmonių nusivils, o automobilių ir informacinių technologijų pramonės atstovai projektą atmes kaip nemokslines fantazijas.

Tačiau, mano galva, mokslinio realizmo trūkumą nusveria socialinis realizmas. Mes tikime, kad visuomenę galima pakeisti. Pasaulinė politika irgi nėra nepakeičiama. Tam būtina įsivaizduoti kitokias socialines sistemas. Tokias, kurios siekia aplinkai palankių pokyčių. Mūsų vizijose daug mokslo elementų, tiesiog jie ekologiniai, o ne inžineriniai.

– Tačiau dabartinis jūsų projektas vadinasi „Frankenmiestai“ („Frankencities“). Panašu, kad, pavaizdavę žalią ateitį, panorote pasižiūrėti į tamsą?

– Tai iš dalies nutiko dėl skaitytojų komentarų. Daug žmonių sakė, kad jiems patinka žalia ateitis, bet greičiausiai viskas eis tik blogyn. Todėl sumanėme patyrinėti ir blogiausius scenarijus. Metodika panaši: „Ecotopia 2121“ pasirinkome 500 metų senumo Th. More`o „Utopiją“, o „Frankenmiestams“, kaip galima numanyti, Mary Shelley knygą „Frankenšteinas“, kuriai šiemet sukanka 200 metų.

– „Ecotopia 2121“ Šiaurės ir Baltijos šalims vizijos nepasiūlo. Esate sakęs, kad mes neturime didelių bėdų, išskyrus gal branduolinę energetiką. Bet kaip, jūsų nuomone, galėtų atrodyti Lietuva po 100 metų?

– Kaip suprantu, Lietuvos ekonomikai labai svarbi miškininkystė. Todėl manau, kad, užuot auginus medžius, juos kirtus ir eksportavus medieną, galima būtų juos labiau integruoti į kasdienį žmonių gyvenimą.

Po 100 metų galėtume įsivaizduoti Lietuvos miestus tarp medžių ir medžiuose. Visi interjerai būtų mediniai ir energija taip pat būtų išgaunama iš medžių bei įvairių augalų. Galėtumėte kurti mažai energijos naudojančius įrenginius, kuriems pakaktų augalijos generuojamos elektros.

Tokiu būdu, padedami stebuklingų medžių, prijungę telefoną (ar jo atitikmenį ateityje) prie medžio, galėtumėte komunikuoti ir atlikti kitus reikalingus darbus.

– Daliai žmonių pasirodė nepriimtinas jūsų humoro jausmas ir tai, kaip vietomis tarsi iš aukšto žiūrite į kai kurias šalis, ypač Azijos šalių gyventojus.

– Aš sujungiau 100 vizijų ir kartais naudojau absurdą, bandydamas aprašyti ekstremalią idėją. Žinojau, kad kai kuriems tai nepatiks. Kai kurie žmonės, skaitydami apie Bombėjų, piktinasi, kodėl aš, kitokios kultūros atstovas, būtent taip vaizduoju jų miestus. Bet dalis žmonių mato Bombėjų panašiai. Visi turi savo kultūrinį ir ideologinį požiūrį, ir visiems neįtiksi.

– Ar jūsų projektas atrodytų kitaip, jei gyventumėte ne Tailande, o Niujorke ar Maskvoje?

– Bent vienu požiūriu tikrai būtų kitoks. Kai vysčiau projektą, demokratiškai išrinktą Tailando valdžią nuvertė karinis režimas. Tai viena priežasčių, kodėl Bankoko neįtraukiau į projekto miestų sąrašą. Žinau, kad kai kurie kitų šalių miestai įsižeidė, todėl patekau į bėdą.

Jei būčiau dirbęs Niujorke, būčiau dėl to nesukęs galvos. Nes, jei kas nors kam nors nepatinka Amerikoje, jie tave tiesiog ignoruoja – tai blogiausia, kas gali nutikti. Dalis žmonių labai didžiuojasi savo miestais ir, pamatę mano vizijas, įsižeidžia. Pavyzdžiui, jie ateityje neįsivaizduoja savo gyvenimo medžiuose.

Tačiau aš užaugau demokratinėje šalyje, kur visi laisvai gali reikšti savo pažiūras. Todėl tikiuosi, kad žmonės supras, jog tai nereiškia, kad aš jiems nurodinėju, kaip gyventi, arba kad visi Vakaruose mano taip, kaip aš.