Jūs esate čia: Pradžia » Visos temos » Mokslas » Geografija |
Tai straipsnis iš rašinių ciklo. Peržiūrėti ciklo turinį
|
Nuošaliausia Žemės vieta turi keletą vardų: ji vadinama ir Nemo tašku (lotyniškai nemo – niekas), ir Vandenyniniu nepasiekiamumo ašigaliu (angl. Oceanic Pole of Inaccessibility). Tikslios vietos koordinatės – 48 laipsniai 52,6 minutės pietų platumos ir 123 laipsniai 23.6 minutės vakarų ilgumos. Prisijunk prie technologijos.lt komandos! Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo. Sudomino? Užpildyk šią anketą! Ši vieta yra už 2250 km nuo artimiausio sausos žemės taško – todėl ji laikoma tinkamiausia laidoti „mirusią“ ar „mirštančią“ kosminę įrangą, ir todėl ją NASA vadina „kosminių laivų kapinėmis“, rašo „Business Insider“. „Ji yra Ramiajame vandenyne ir tai pati tolimiausia vieta nuo bet kokios civilizacijos“, – teigia JAV Nacionalinė aeronautikos ir kosmoso administracija. Aeronautikos inžinierius ir grįžtančių objektų įvedimo į atmosferą specialistas Billas Ailoras dar patikslina: „Tai puiki vieta, kur tu gali nuleisti dalykus nieko neužkliudydamas“. Norėdamos čia ką nors „palaidoti“, kosminės agentūros turi gerai sureguliuoti ir suplanuoti objekto sugrįžimą. Mažesni palydovai dažniausiai nebaigia savo egzistencijos Nemo taške, nes kaip aiškina NASA, „oro trintis, atsirandanti tada, kai palydovas neria per Žemės atmosferą pusantro tūkstančio kilometrų per valandą greičiu, sudegina patį palydovą“. Problema tampa didesni objektai – pavyzdžiui, pirmoji Kinijos kosminė stotis „Tiangong-1“, kuri buvo paleista 2011 rugsėjį, ir svėrė apie 8,5 tonos. Kinija šios 12 m. ilgio kosminės laboratorijos kontrolę prarado 2016 m., ir jai buvo lemta rėžtis į Žemę 2018 balandžio 2 d. Kai tai galiausiai nutiko, šimtai kilogramų kosminio laivo dalių – pradedant titaniniu apvalkalu ir stiklo pluoštu padengtais kuro bakais – galėjo tėkštis ant žemės atskrieję beveik 300 km/h greičiu. Bet laimei, tėškėsi į vandenyną. Tik kadangi Kinija nebegalėjo valdyti „Tiangong-1“, šios likučiai pataikė ne į Nemo tašką. Kosminės kapinėsĮdomiausia tai, kad iš tiesų šalia šių kosminių kapinių faktiškai arčiausiai gyvena… astronautai, dirbantys Tarptautinėje Kosminėje Stotyje (TKS). Taip yra todėl, kad TKS skrieja 360 km virš Žemės, ir kai praskrieja netoli Nemo taško, tai būna momentas, kai šalia jo arčiausiai atsiduria žmogus – nes kitos salos nuo šios lokacijos yra daug toliau. Tarp 1971 ir 2016 m. vidurio kosminės agentūros čia palaidojo mažiausiai 260 kosminių aparatų. 3 kilometrų gylyje po vandeniu amžino poilsio atgulė sovietinė stotis „Mir“, daugiau nei 140 rusų kosminių tiekimo misijas vykdžiusių laivų, keletas Europos kosminės agentūros (ESA) krovininių laivų (tarp jų – „Jules Verne“), ir net „SpaceX“ raketa. Ir visi šie objektai nėra susispaudę viename taške. Pavyzdžiui, B.Ailoro teigimu, „Tiangong-1“ gabalai išsibarstę 1600 km ilgio ir keliasdešimties kilometrų pločio zonoje. Tačiau pati bežemė Nemo taško zona driekiasi daugiau nei 17 000 000 kvadratinių kilometrų – tad vietos čia pakanka. Ar didelis pavojus, kad koks į savo laidotuves susiruošęs kosminis klajoklis, savo kokia nors nuolauža kaukštelės kam nors į pakaušį? „Tai nėra neįmanoma, bet nuo kosminės eros pradžios… žinome tik vieną atvejį Oklahomoje, kai kosminė šiukšlė moteriai nubrozdino petį“, – sako B.Ailoras. Didesnė rizika yra palikti nebenaudojamus erdvėlaivius orbitoje. Kosminių šiukšlių grėsmėVirš Žemės įvairių aukščių orbitomis sukasi apie 5000 palydovų. Vietos užtenka visiems – pakaks ir dvylikai tūkstančių Elono Musko ruošiamų paleisti interneto ryšio „Starlink“ palydovų. Tačiau kai pradeda skaičiuoti ir kosmines šiukšles, vietos ima darytis mažoka. Nes be visų palydovų, čia sukasi ir tūkstančiai nekontroliuojamų panaudotų raketų dalių, o taip pat daugiau nei 12 dirbtinių objektų, kurių dydis – didesnis už žmogaus kumštį, rašo space-track.org. O kur dar nesuskaičiuojama galybė visokių sraigtelių, varžtelių ir kitos smulkmės. „Ilgainiui šalys išmoko, kad kurdamos kosmines šiukšles, jos kuria riziką savo pačių sistemoms – na ir žinoma, kitiems“, – sako B.Ailoras. O pasak ESA, didžiausias pavojus kyla tada, kai viena kosminė šiukšlė pataiko į kitą šiukšlę – ypač jei jos abi yra didesnių gabaritų. Tokie susidūrimai nėra dažni, bet nutinka: tokie užfiksuoti 1996, 2009 metais, o 2013-aisiais – net du. Tokie susidūrimai gali kelti ir ilgametį pavojų gretimose orbitose skriejantiems veikiantiems ar dar į jas tik pakilsiantiems palydovams. „Apskaičiavome, kad šiukšlės ten gali klajoti šimtus metų“, – teigia B.Ailoras. Pagrindinis būdas sumažinti kosminių šiukšlių formavimąsi orbitoje – senų kosminių aparatų pašalinimas iš orbitos. Šiais laikais dauguma kosmoso agentūrų jau kuria sistemas, kurios padėtų išvesti „mirusias“ senienas iš orbitos (ir nuleistų jas į povandenines kosmines kapines), bet susiduria ne tik su techninėmis, bet ir su juridinėmis problemomis. „Pavyzdžiui, jokia kita šalis neturi teisės prisiliesti prie JAV palydovo. Toks žingsnis gali būti traktuotas net karo veiksmu“, – aiškina B.Ailoras. Tad prieš inžinieriams imantis brėžinių, valstybių atstovams dar teks prisėsti ir prie sutarčių.
|