Aliaskoje aptiko „supervulkaną“: toks didelis, kad, jeigu būtų išsiveržęs per pastaruosius 2 tūkst. metų, galėjo sugriauti civilizacijas visame pasaulyje

Gruodžio 7-ąją kasmetiniame JAV geofizikų sąjungoje pristatytame tyrime teigiama, kad didžiulis krateris, kuris susiformavo supervulkano sprogimo metu, jungia mažiausiais 4 jau žinomus vulkanus.

Jis yra toks didelis, kad, jeigu būtų išsiveržęs per pastaruosius 2 tūkst. metų, galėjo sugriauti civilizacijas visame pasaulyje, „Science News“ cituojamas Johnas Poweris, JAV geologijos tarnybos Aliaskos ugnikalnio observatorijos geofizikas.

Šis atradimas, kuriam patvirtinti reikės dar atlikti išsamius tyrimus, paremtas keliais įrodymais, kurie iš pirmo žvilgsnio atrodo nesusiję, tvirtina Carnegie mokslo instituto Vašingtone vulkanologė Diana Roman.

Iš pirmo žvilgsnio, šeši vulkanai, kurie išsidėstę netoli salyno centro, atrodo kaip įprasta vulkaninė sankaupa. Tačiau dabartiniai duomenys „tvirtai įrodo“, kad egzistuoja 20 kilometrų skersmens kaldera.

Vulkanų viršūnės išsidėsčiusios žiedo forma, o batimetrinis jūros dugno žemėlapis, datuojama 50-aisiais, žiedo centre rodo lankinius kalvagūbrius ir 130 metrų gylio įdubą. Abu šie požymiai yra užuominos, kad ugnikalnius sieja viena didelė kaldera – masyvus krateris, susidarantis sprogus ir išsiliejus labai dideliam magmos pliūpsniui ugnikalnyje.

Gravitacijos duomenys iš palydovų atspindi kitų kalderų atvaizdą. Vulkaninių dujų, tokių kaip sieros dioksidas analizė, o taip pat mikrodrebėjimų modeliai, suponuoja, kad po Aleutais yra didžiulė kaldera.

„Supervulkano“ išsiveržimas galėtų atšaldyti visą planetą

„Mūsų nenustebino mikrodrebėjimai, – aiškino D. Roman, juk vienas iš vulkanų – Clevelando kalnas – yra vienas iš aktyviausių vulkanų Aleutų salose. Tačiau, jos teigimu, šių „mikro žemės drebėjimų“ lokacija yra pernelyg nutolusi į rytus ir šiaurę, negu būtų galima tikėtis, jeigu remtis tik paviršiuje esančių vulkanų duomenimis.

Išskirtinis daugelio kalderų bruožas yra vis dar veiksnūs vulkanai jos kraštuose, kurie patenka į vieną ir tą patį magmos židinį, net ir praėjus daug laiko po pačios kalderos susiformavimo. Clevelando kalnas atitinka šį scenarijų. „Nuo 2001-ųjų jis išsiveržė 60-70 kartų“, – aiškino J. Poweris.

Jo teigimu, be danguje paskleistų pelenų šleifų, trukdančių oro eismui, šis nuolatinio aktyvumo lygis būdingas ugnikalniams, besiribojantiems su kitomis žinomomis kalderomis. Vienas tokių ugnikalnių yra Indonezijos „Rinjani“, kurio išsiveržimas apie 1257 metus į atmosferą išleido tiek sieros dalelių, kad galėtų atvėsinti visą planetą.

Kalderos Aliaskoje tyrimai ir toliau bus tęsiami, nors mokslininkai ir susidūrė su itin sudėtingomis sąlygomis, kurios apsunkina darbus: itin sunkiai prieinama vietovė, didžioji dalis kurios dar ir slypi po vandeniu. Maža to, pavieniai tyrimai parodė skirtingus kalderos egzistavimo rezultatus, todėl visą informaciją dar reikia apjungti į vieną visumą.

Maža to, anot vulkanologo Michaelo Polando iš Jeloustouno geologijos tarnybos (JAV), šiuo metu mokslininkai ne tik ieško kalderos įrodymų, tačiau ir renka informaciją apie kitų kalderų veiklą. Yra tiriami pelenai ledynuose visose pasaulio dalyse, kad būtų galima pagal jų struktūrą nustatyti, kuomet toks supervulkanas galėtų išsiveržti.

„Šios labai didelės kalderos daro didelę įtaką visame pasaulyje, – pasakojo J. Poweris. – Šis potencialus identifikavimas padeda mums suprasti, ko galime tikėtis, kodėl Clevelandas yra toks aktyvus, ir nustatyti pavojaus laipsnį".