Labiausiai gluminančios tradicijos, gyvuojančios iki šių dienų: nuo dantų nudilinimo iki protėvių iškasimo (Video)

Juk dar palyginti neseniai Kinijoje moterys dėl grožio standžiai susitvarstydavo pėdas, kad šios neišilgėtų ir liktų mažos tarsi kanopėlės. Apie tai, kaip elgdavosi žymūs japonai, iškilus bent menkiausiai abejonei dėl garbės, geriau nė neminėti. Dabar, dėkui Dievui, daugelis šių baisumų nugrimzdo į praeitį. Tiktai kai kur iki pat šių dienų gyvuoja, švelniai tariant, keistos apeigos ir ritualai.

Ritualai su placenta

Balio gyventojai nuo seno tiki, kad placenta – tai fizinis kūdikio angelo sargo įsikūnijimas, kurį tiesiog būtina pagerbti. Kai kuriuose regionuose placentą priimta įsukti į baltą audeklą ir pakasti šalia namų: gimus berniukui – kairėje pagrindinių durų pusėje, o gimus mergaitei – dešinėje. Manoma, kad šis ritualas garantuoja ne tik visą gyvenimą trunkančią angelo sargo apsaugą, bet ir pagalbą po mirties.

Švenčių proga, taip pat per pilnatį ir jaunatį placentai dovanojamos dovanos: vieta, kurioje ji pakasta, laistoma šventintu vandeniu, šalia išdėliojamos vaišės. Jei žmogų norima nubausti, jis išvaromas gyventi kuo toliau nuo vietos, kurioje pakasta jo placenta. Jei tenka kraustytis į kitą būstą, Balio gyventojai į ją nusiveža ir žemės, iškastos placentos laidojimo vietoje.

Dantų nudilinimas

Balyje laikomasi dar vienos gluminančios tradicijos: čia žmonės nusidilina dantis, kad šie nebūtų aštrūs. Dilinimo ritualą stengiamasi atlikti iki žmogus sulaukia pilnametystės. Pačiu palankiausiu metu laikomas lytinio subrendimo laikotarpis. Kartais ritualas derinamas su vestuvėmis.

Idealiu atveju dantis turi nudilinti brahmanų kastos atstovas, bet tai nėra privaloma taisyklė. Dilinami tik viršutiniai dantys – abudu iltiniai ir keturi priekiniai. Tikima, kad dantų nudilinimas išlaisvina žmogų nuo 6 ydų: geismingumo, pykčio ir dirglumo, godumo, polinkio šėlioti, pavyduliavimo, netvarkingumo ir arogancijos. Po ritualo Balio gyventojų akyse žmogus tampa grožio ir dvasingumo įsikūnijimu.

Saviplaka religiniais sumetimais

Kai kuriose šalyse (Irake, Pakistane, Libane ir kt.) gyvenantys šiitai 10-ą pirmojo mėnesio pagal islamo kalendorių dieną ypatingu būdu išreiškia sielvartą dėl Mahometo anūko imamo al Chuseino ir 72 jo bendražygių žūties 680 metais. Šią dieną švenčiama pagrindinė musulmonų šiitų šventė Ašūra. Per ją vyksta eitynės ir misterijos, kurių dalyviai – aršiausi islamo šalininkai – plaka sau nugaras grandinėmis su pritvirtintais peiliais ir peiliukais (kartais dekoratyviniais, bet kartais ir labai aštriais). Kraupiosios gedulo ceremonijos centras yra Kerbela. Atlikdami saviplakos ritualą šiitai siekia patirti bent nedidelę dalį al Chuseinui tekusių kančių.

Dabartiniais laikais daugelis vyriausybių tokią praktiką uždraudė ne tik dėl kraupaus reginio, bet ir dėl jo sukeliamo pavojaus.

Iniciacija skruzdėlėmis

Dabartinės Brazilijos teritorijoje gyvenanti indėnų gentis laikosi ganėtinai žiaurios vaikinų iniciacijos tradicijos. Kad įrodytų, jog gali būti laikomi suaugusiais, vaikinai turi užsimauti ypatingas pirštines, pilnas skruzdėlių, nuo kurių įkandimo, esą, suskausta taip pat, kaip ir pataikius kulkai.

Prieš ritualą skruzdėlės apsvaiginamos dūmais, tačiau kai atsigauna, jos tampa ypač agresyvios ir be jokio gailesčio atakuoja bet ką, kas tik pabando prie jų prisiliesti.

Iniciacija laikoma įvykusia, jeigu vaikinas su pirštinėmis prabūna 10 minučių, neišleisdamas nė garso. Kad nukreiptų dėmesį nuo skausmo, jis gali šokti. Beje, tokias apeigas tenka ištverti net 20 kartų.

Šokiai su protėviais

Dviejose salose – Madagaskaro ir Sulavesio – atliekami labai panašūs ritualai, kuriuos galima pavadinti šokiais su mirusiaisiais. Jie rengiami per vieną svarbią šventę. Madagaskare tai – kas 7 metų švenčiama Famadihana, na, o viena iš Sulavesio genčių – toradžai – ritualą atlieka kas 3 metus.

Pagrindiniais šių švenčių veikėjais tampa mirę protėviai. Madagaskaro pagonys išneša juos iš rūsių, įsuka į naują audeklą, paguldo ant specialių kilimėlių ir dainuodami bei šokdami nešioja po visą kaimą. Sulavesyje gyvenantiems toradžams atlikti ritualus dar paprasčiau, mat mirusių giminaičių palaikus žmonės laiko tiesiog namuose: laidojamas tik retas kuris gentainis, nes už tai reikia susimokėti. Sulavesyje mirusiųjų palaikai nešiojami iš vienų namų į kitus, sodinami prie bendro stalo, o vėliau vėl paguldomi „ilsėtis“.