Kodėl Everesto kalnas buvo pavadintas žmogaus, kuris jo niekada nematė, vardu? Tokiam pavadinimui griežtai prieštaravo net pats G. Everestas

Auksiniame tyrinėjimų ir atradimų amžiuje buvo gana įprasta, kad tyrinėtojas aplankytas vietoves pavadina savo vardu. Tačiau taip nebuvo su George‘u Everestu (1790-07-04 – 1866-12-01) – jis niekada nebuvo akyse regėjęs aukščiausio pasaulyje kalno, kuris buvo pavadintas jo vardu. Nors mokslininkas ir paliko žymę geografijos istorijoje, tai nebuvo kokia nors romantinė istorija apie tyrinėtoją – o tyli ir techniška istorija apie topografą.

G.Everestas gimė pasiturinčioje šeimoje Londone, Grinvičo rajone. Vaikinas paliko savo gimtinę sulaukęs vos 16 metų, kad siektų karjeros kariuomenėje Indijoje. Jo gabumai matematikoje ir astronomijoje atvedė jį prie topografo darbo, o 1818 metais Didžiosios trigonometrijos topografijos projekto vadovas Williamas Lambtonas pakvietė G. Everestą tapti jo asistentu.

Nuo 1802 metų buvo atliekami Indijos topografiniai matavimai, o G.Everestui buvo paskirta nuobodi ir varginanti užduotis: skaičiuoti dienovidinio lanką nuo pietinio pusiasalio smaigalio iki Nepalo – o tai sudarė apie 2400 kilometrų. G.Everesto atsidavimas buvo apdovanotas jį paskyrus projekto vadovu po W.Lambtono mirties 1823 metais, o nuo 1830 metų jis tapo Indijos generaliniu topografu – ir šią poziciją užėmė iki 1843 metų, kai išėjo į pensiją.

Per daugybę savo darbo metų G.Everestas sirgo ne viena liga. Maliarija buvo neišvengiama, tačiau 2013 metais atliktas tyrimas mėgino nustatyti ir kitas ligas, kuriomis sirgo vyras: vidurių šiltinė, hepatitas, Kyasanuro miško liga (virusinė hemoraginė karštligė, kurią platina blusos), periferinė neuropatija bei regėjimo problemos, dėl kurios buvo įtariama išsėtinė sklerozė, kaklo radikulopatija (užspaustas nervas kakle), Guillan-Barre sindromas (nervinės sistemos autoimuninis sindromas) bei galimas neurosifilis, „pamišusio skrybėlininko“ liga, kurią sukelia suvartotas gyvsidabris (mat G.Everestas jį vartojo mėgindamas gydyti kitas savo ligas).

Nepaisant ne itin geros sveikatos, G. Everestas buvo nenuilstantis ir sąžiningas darbuotojas, kuris atvėrė kelių institucijų duris, įskaitant Karališkąją bendruomenę. Po jo pasitraukimo iš tarnybos ir grįžimo į Angliją, jo vietą Indijoje užėmė jo mokinys Andrew Scottas Waughas, kuris 1841 metais užbaigė dienovidinio matavimus šiaurėje ir pamatė vieną iš snieguotų Himalajų viršukalnių. Tik 1852 metais Indijos bengalų matematikas Radhanathas Sikdaras informavo A.S. Waughą, kad šio regėta viršukalnė yra pati aukščiausia pasaulyje, kurios aukštis siekė 8839,2 metrus (dabartiniais skaičiavimais- 8848 metrus).

A.S. Waugui prireikė kelerių metų, kad patvirtintų šiuos skaičiavimus – ir 1856 metais skaičiavimų rezultatus jis pateikė Karališkajai geografinei bendruomenei bei pasiūlė šiai aukščiausiai viršukalnei pavadinimą: Everesto kalnas. Tiek A.S. Waughas, tiek G.Everestas geografinėms vietovėms apibūdinti naudodavo vietinius pavadinimus. Tačiau šiuo atveju kalnas buvo už britų valdžios ribų, o, A.S. Waugho teigimu, vietiniai kaimeliai jo nevadino jokiu pavadinimu.

Po ilgų debatų A.S. Waugho pasiūlytas pavadinimas buvo pritaikytas 1865 metais. Tačiau ši idėja sulaukė netikėto pasipriešinimo: tam prieštaravo pats G.Everestas, kuris ginčijosi, kad jo pavardės neišeina užrašyti hindi kalba, o vietiniams tokį pavadinimą ištarti būtų sunku. Ironiška, tačiau toks pasipriešinimas atsipirko: nors kalno pavadinimas dažniausiai yra tariamas taip, kaip rašosi, nors paties sero George‘o pavardė tariama „ivrestas“.