„Sovietų Izraelis“ – Žydų Autonominė sritis, turėjusi tapti „pažadėtąja žeme“: kodėl Stalinas atokiausioje Tolimųjų Rytų vietoje sukūrė žydų valstybę, kurioje iki šiol gyvena vos 1 procentas šios tautos? (Foto, Video)

Planas „B“

Nepatenkintas Stalinas lėtai uždarė „Krymo Kaliforniją“ ir sugalvojo naują planą: žydus perkelti į atokias Sibiro vietoves, kur buvo daug žemės ir nebuvo pagrindo kovoti.

1928 m. pirmosios žydų šeimos pradėjo kraustytis į Amūro upės baseiną, netoli nedidelio Tichonkajos kaimo kaimynystėje. Palaipsniui jis transformavosi į Birobidžano miestą (6000 km į rytus nuo Maskvos) ir tapo 1934 m. įkurtos Žydų Autonominės srities sostine.

Oficialiuose sovietų žydų žurnaluose buvo publikuoti eilėraščiai ir pasakos, skirtos šiam regionui, kuris tapo žinomas kaip „sovietinė Palestina“ – ilgai laukta krašto bežemių tėvynė.

Kas nutiko ne taip?

Tačiau šis žemės atidavimo sovietų žydams projektas nebuvo sėkmingas. Kelionė į Birobidžaną buvo nepaprastai ilga ir sunki, o perkėlimas buvo prastai organizuotas.

Regiono statusas taip pat buvo neaiškus: tai nebuvo respublika, o tik „autonominė sritis“, turinti neaiškias privilegijas Chabarovsko srityje. 1935 m. Stalinas nusprendė nesuteikti regionui realios autonomijos, palikdamas sovietinius žydus be valstybingumo.

Be to, Stalinas nenorėjo leisti žydams iš užsienio keltis į naująją sritį, net 1930-aisiais, kai daugelis bandė pabėgti nuo nacių keliamo pavojaus Europoje. Be to, sovietų lyderis įvykdė mirties bausmę daugeliui regiono žydų pareigūnų tiek prieš, tiek po Antrojo pasaulinio karo.

Dabartinė situacija

1948 m. įkūrus Izraelio valstybę, žydai turėjo kur kas patrauklesnę vietą persikelti nei atokus regionas šiaurės Azijoje. Netrukus po jo sukūrimo, Izraelis tapo SSRS priešininku, todėl Stalinas skeptiškai vertino pagalbą žydams.

„Pats Stalinas sugriovė žydų autonominį regioną kaip žydų tautos nacionalinį židinį“, - savo knygoje apie regiono istoriją rašė regiono istorikas Valerijus Gurevičius.

Didžiausio piko metu, 1940-aisiais, žydų populiacija regione pasiekė aukščiausią tašką ir siekė apie 46 000–50 000, maždaug 25% visų gyventojų.

Žydų autonominis regionas (kurio plotas dvigubai mažesnis už Lietuvos – 36 000 km²) vis dar egzistuoja, o Birobidžane šiandien gyvena apie 75 000 gyventojų. 2010 m. surašymo duomenimis, iš 177 000 srities gyventojų, žydai sudaro tik 1 procentą arba vos apie 1600 žmonių. Praėjus beveik 90 metų nuo idėjos sukūrimo akivaizdu, kad „Tolimųjų Rytų Palestinos“ planai žlugo.