Jūs esate čia: Pradžia » Visos temos » Mokslas » Geografija |
Tai straipsnis iš rašinių ciklo. Peržiūrėti ciklo turinį
|
Viduryje pietinės Afrikos, Namibijoje, yra iš pažiūros keistas ir absurdiškas „apendiksas“. Bet jis atsirado dėl itin žioplo Vokietijos neapsižiūrėjimo, o klaidą ištaisyti jau buvo per vėlu. Prisijunk prie technologijos.lt komandos! Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo. Sudomino? Užpildyk šią anketą!
Namibija užima nemažą sausumos plotą (825 615 km2 – gerokai didesnė už Ukrainą) su pavydėtina pakrante prie Atlanto vandenyno pietų. Vis dėlto, plonas ruoželis žemės, ne daugiau kaip 32 kilometrų pločio, kyšo maždaug 450 kilometrų į rytus nuo šiaurės rytų šalies kampo link Zimbabvės. Šis keistas, į pirštą panašus koridorius vadinamas Kaprivio ruožu – Vokietijos kanclerio Leo von Caprivi, kuris 1890 m. derėjosi dėl žemės įsigijimo su Jungtine Karalyste, vardu. Tarp Didžiosios Britanijos ir Vokietijos imperijos pasirašyta Heligolando ir Zanzibaro sutartis suteikė Vokietijai galimybę kontroliuoti Heligolando salas Šiaurės jūroje ir Dar es Salaamo pakrantę, kuri sudarė Vokietijos Rytų Afrikos branduolį. Savo ruožtu Vokietija perdavė Britanijai Zanzibaro salas ir dalį Rytų Afrikos. Kartu su sandoriu Vokietijos naudai buvo nuspręsta suteikti Kaprivio ruožą, jungusį Vokietijos Pietvakarių Afriką (dabartinė Namibija) su Zambezės upe.
Teoriškai, Kaprivio ruožas suteikė Vokietijai kelią į rytinę Afrikos pakrantę, kur buvo Vokietijos Rytų Afrikos kolonija. Bet praktiškai tai neįvyko. Leo von Caprivi nežinojo, kad Zambezės upe laivyba yra negalima. Vos už 80 kilometrų pasroviui buvo didelė kliūtis – didžiausi pasaulio kriokliai – Viktorijos kriokliai. Kai Vokietija suprato savo klaidą, jie bandė ruožą iškeisti į kitą Didžiosios Britanijos teritoriją, tačiau britai tuo nesusidomėjo. Caprivi pirmtakas Otto von Bismarckas užpuolė kanclerį dėl nepavykusio susitarimo, pažymėdamas, kad Vokietija „kelnes iškeitė į sagą“.
Tačiau teritorijų apsikeitimas su JK nebuvo visiška nesėkmė. Nors vokiečiai pralaimėjo „Afrikos dalybas“, Vokietija įsigijo strategiškai svarbas Helgolando salas, leidusias kontroliuoti Vokietijos įlanką, kuri, nuo 1887 m. pastačius Kylio kanalą, tapo būtina imperatoriaus Wilhelmo II planams išplėsti imperatoriaus laivyną. Dėl keistos Kaprivio ruožo formos, jis nuo to laiko buvo kultūriškai izoliuotas nuo likusio regiono. 1976 m., kai jį kontroliavo Pietų Afrika, jie bandė paversti jį juodaodžių atskirtu „bantustanu“ su savo vėliava ir šalies himnu. 1990-aisiais ten siautėjo pilietinis karas, kai vietinė sukilėlių grupė – Kaprivio išlaisvinimo armija – bandė atsiskirti nuo Namibijos. Grafas von Caprivi mirė 1899 m., tačiau per jo žioplumą sukurtos keistos teritorijos problemos išlieka.
MTPC parengtą informaciją atgaminti visuomenės informavimo priemonėse bei interneto tinklalapiuose be raštiško VšĮ „Mokslo ir technologijų populiarinimo centras“ sutikimo draudžiama.
|