DNR tyrimas patvirtino: šis vyras yra legendinio indėnų vado proanūkis (Foto)

Sėdintis Jautis (g. 1831, m. 1890), lakotų kalba dar žinomas kaip Tȟatȟáŋka Íyotake, vadovavo lakotų siuksų genčiai, gyvenusiai dabartinės Pietų Dakotos teritorijoje. Jis labiausiai žinomas kaip karinis lyderis, 1876 m. Litl Bighorno mūšyje įveikęs JAV pulkininką leitenantą George'ą Custerį. Sėdintis Jautis pabėgo iš šalies ir galiausiai sugrįžo į „Bizonų Bilio“ Cody Laukinių vakarų šou trupę. Tačiau 1890 m. JAV vyriausybės vadovaujama indėnų policija bandymo suimti metu nužudė Sėdintį Jautį, rašo pbs.org.

Naujais duomenimis, artimiausias Sėdinčio Jaučio giminaitis yra Ernie LaPointe'as – taip pat lakotų siuksų genties atstovas. Be to, tai pirmas kartas, kai senovinė DNR buvo panaudota patvirtinant giminystės ryšį tarp gyvenančiųjų dabar ir istorinių asmenybių, teigiama pranešime.

„Mums pavyko rasti pakankamą kiekį autosominės DNR Sėdinčio Jaučio plaukų mėginyje ir palyginti jį su E.LaPointe'o ir kitų lakotų siuksų DNR mėginiais, – teigia pagrindinis tyrėjas ir Kembridžo universiteto (Anglija) evoliucinės genetikos specialistas Eske Willerslevas. – Ir džiaugėmės, kad jie sutapo“.

Autosominė DNR – tai genetinė medžiaga, esanti 22 porose nelytinių chromosomų.

Neįrodyta kilmė

Iki šiol kurdamas savo giminės medį, kuris jį patį sieja su Sėdinčiu Jaučiu, E.LaPointe'as rėmėsi gimimo ir mirties liudijimais. Bet kadangi tokie liudijimai gali būti suklastoti, jo deklaruojama giminystė su garsiuoju indėnų vadu buvo nuolat ginčijama.

„Per daugelį metų daugelis žmonių bandė kvestionuoti mano ir seserų ryšį su Sėdinčiu Jaučiu“, – pranešime cituojamas E.LaPointe'as. Tačiau kai 2007 m. Nacionalinis Smithsono gamtos istorijos muziejus Vašingtone grąžino E.LaPointe'ui Sėdinčio Jaučio plaukų kasą, tai suteikė unikalią progą visiems laikams išspręsti šią diskusiją.

E.Willerslevas prisimena, kad išgirdęs, jog muziejus atidavė Sėdinčio jaučio plaukų pavyzdį, vos nepaspringo kava – nes suvokė, kad tai vienintelė galimybė gyvenime ištirti legendinio lyderio DNR, teigiama pareiškime.

„Parašiau E.LaPointe'ui ir paaiškinau, kad specializuojuosi senovinės DNR analizės srityje, kad esu Sėdinčio Jaučio gerbėjas ir laikyčiau didele garbe, jei man būtų leista palyginti Ernio ir jo seserų DNR su Amerikos indėnų lyderio plaukų DNR, kai šie jiems bus grąžinti“, – sako E.Willerslevas.

E.LaPointe'as leido mokslininkams ištirti nedidelį plaukų kuokšto pavyzdį – o likusius sudegino per ceremoniją. Tačiau paaiškėjo, kad iš mėginio išgauti DNR yra itin sudėtinga, nes plaukai muziejuje nebuvo tinkamai konservuoti ir buvo prastos būklės, teigiama pranešime.

DNR analizė

E.Willerslevas ir jo komanda iš suirusių plaukų 14 metų bandė išgauti DNR – ir patvirtinti ar atmesti genetinę E.LaPointe'o tapatybę. Iš dalies tai buvo taip sudėtinga dėl to, kad mokslininkams reikėjo būtent autosominės DNR.

Anksčiau atliekant tyrimus, kuriuose naudojama DNR analizė, atsakymams į klausimus apie kilmę būdavo naudojami lyčiai būdingos DNR mėginiai. Pavyzdžiui, Y chromosomos DNR, kuri randama tik pas vyrus, gali būti naudojama atsekti protėvių kilmę pagal vyriškąją liniją. O mitochondrijos – energiją gaminančios organelės, esančios mūsų ląstelėse – DNR perduodama tik moteriškiems palikuonims, teigiama pranešime.

Kadangi E.LaPointe'as teigė esąs susijęs su Sėdinčiu Jaučiu iš motinos pusės, tyrėjams prireikė autosominės DNR, kuri yra abiejų tėvų DNR mišinys – kad būtų galima atsekti vyro genetinę kilmę. Deja, tokio tipo DNR išgauti iš senų DNR mėginių sunku, ypač kai mėginiai yra prastos būklės. Todėl mokslininkai šiai problemai išspręsti sukūrė naują metodą.

Taikant naująjį metodą, iš mėginio galima išgauti ribotą DNR kiekį, kurį galima palyginti su kito asmens DNR, taip pat kitų tos pačios populiacijos asmenų (šiuo atveju E.LaPointe'o ir kitų lakotų siuksų) DNR. Tai leidžia mokslininkams nustatyti tam tikrų alelių (skirtingų tų pačių genų variacijų) dažnį populiacijoje ir tada kompiuteriniais modeliais nustatyti tikimybę, ar du asmenys atsitiktinai turi tuos pačius alelius, ar dalijasi jais todėl, kad yra tiesiogiai susiję.

Pareiškime teigiama, kad naujasis metodas gali būti panaudotas sprendžiant kitas pagarsėjusias istorines paslaptis. „Iš esmės galima tirti ką tik norite, pradedant tokiais nusikaltėliais kaip Jesse Jamesu ir baigiant Rusijos carų [Romanovų] šeima, – sakė E.Willerslevas. – Jei yra galimybė gauti seną DNR, paprastai išgaunamą iš kaulų, plaukų ar dantų, juos galima ištirti tokiu pat būdu“.

Tinkamas palaidojimas

Egzistuoja du oficialiai pripažinti Sėdinčio Jaučio kapai: vienas netoli jo mirties vietos Fort Jeitse, Šiaurės Dakotoje, kitas – Morbridže, Pietų Dakotoje. Niekas nėra tikras, kuri yra tikroji jo amžinojo poilsio vieta, nes niekas nežino, kas nutiko jo kūnui po to, kai vadas buvo nužudytas – bet abi vietos tapo populiariomis turistų lankymosi vietomis. Tačiau nė viena iš šių vietų nėra svarbi nei Sėdinčiam Jaučiui, nei lakotų siuksų tautai, rašo „Live Science“.

E.LaPointe'as mano, kad Morbridže esantis kapas yra labiausiai tikėtina Sėdinčio Jaučio poilsio vieta – o dabar, kai buvo patvirtinta, kad jis yra tiesioginis palikuonis, vyras tikisi, kad galės susigrąžinti savo prosenelio kūną ir palaidoti jį kur nors kitur. Tačiau mokslininkai pirmiausia turi palyginti Morbridže esančio kūno DNR su plaukų DNR, kad patvirtintų tapatybę.

Tyrėjai džiaugiasi, kad prisidėjo prie E.LaPointe'o ryšio su Sėdinčiu Jaučiu patvirtinimo – ir tikisi, kad vado kūną galiausiai pavyks grąžinti jo šeimai bei tinkamai palaidoti.

„Sėdintis jautis visada buvo mano didvyris, nuo pat vaikystės, – sako E.Willerslevas. Žaviuosi jo drąsa ir ryžtu“.

Tyrimas paskelbtas moksliniame žurnale „Science Advances“.

Lietuviams Sėdintis Jautis turėtų būti žinomas iš populiarių sovietmečiu ir pirmaisiais Nepriklausomybės metais leistų Rytų Vokietijos rašytojos Liselotte'ės Welskopf-Henrich nuotykių knygų serijos apie indėnų berniuką Harką. Keliose šio ciklo knygose vienu iš personažų – nors ir ne pagrindiniu herojumi – tampa ir minėtasis indėnų vadas, knygose daugiausia vadinamas Tatanka Jotanka.

Parengta pagal „Live Science“.