[Karšta tema] Problemiškiausi Ukrainos regionai – Donbaso Donecko ir Luhansko sričių istorija: kodėl jos taip skiriasi nuo likusios šalies (Foto, Video)

1918 m. balandį Ukrainos Liaudies Respublikai ištikimi kariai perėmė didelę regiono dalį. Kurį laiką jos vyriausybės organai veikė Donbase kartu su Rusijos laikinosios vyriausybės atitikmenimis. Ukrainos Valstybė, Ukrainos Liaudies Respublikos įpėdinė, 1918 m. gegužę sugebėjo trumpam užimti regioną padedama sąjungininkų Vokietijos ir Austrijos-Vengrijos.

Kartu su kitomis ukrainiečių gyvenamomis teritorijomis Donbasas po Rusijos pilietinio karo buvo įtrauktas į Ukrainos Sovietų Socialistinę Respubliką.

Donbase gyvenančius ukrainiečius naikino valstybės remiamas 1932–1933 m. Holodomoras (reiškia „žudyti badu“) ir sovietų lyderio Josifo Stalino rusinimo politika. Kadangi dauguma etninių ukrainiečių buvo kaimo valstiečiai ūkininkai, jie nešė didžiausią bado naštą, o vyriausybė konfiskavo jų žemę ir atėmė visus išteklius, kuriuos jie turėjo maitinimuisi.

Dėl platesnio sovietinio bado 1932–1933 m., kuris paveikė pagrindines šalies grūdų auginimo sritis, milijonai Ukrainos gyventojų, kurių dauguma iki šiol buvo etniniai ukrainiečiai, mirė iš bado per taikos meto katastrofą, kuriai šalies istorijoje nebuvo precedento.

Donbasą labai paveikė Antrasis pasaulinis karas. Dėl pasirengimo karui buvo pailginta fabrikų darbininkų darbo diena, o negalintys gaminti pagal naujus standartus buvo areštuoti.

Adolfas Hitleris Donbaso išteklius laikė labai svarbiais operacijai „Barbarossa“, jo planui dėl invazijos į Rusiją. Atitinkamai, regionas labai nukentėjo nuo nacių okupacijos 1941 ir 1942 m.

Tūkstančiai pramonės darbininkų buvo ištremti į Vokietiją ir priversti dirbti gamyklose. Vien Donecko srityje per okupaciją žuvo 279 000 civilių. Dabartinėje Luhansko srityje žuvo 45 649 žmonės. 1943 m. Raudonosios armijos Donbaso strateginis puolimas lėmė, kad Donbasas grįžo į sovietų kontrolę, tačiau badas ir karas pareikalavo milžiniškų nuostolių, todėl regionas buvo sunaikintas ir vėl ištuštėjęs.

Vėlesniu atstatymo laikotarpiu Donbasas sulaukė naujausios Rusijos piliečių bangos, kai po karo į teritoriją atvyko daugybės rusų darbininkų.

1959 metais ten gyveno 2,55 milijono etninių rusų; vos prieš 33 metus jų buvo tik 639 000. Vietovės rusifikacija paspartėjo po 1958–1959 m. sovietinių švietimo reformų, dėl kurių Donbase beveik buvo panaikintas visas mokymas ukrainiečių kalba.

1989 m. sovietinio surašymo duomenimis, 45% regiono gyventojų nurodė savo tautybę kaip rusai.

Tad nenuostabu, kad 1991 m. referendume dėl Ukrainos nepriklausomybės tik 83,9% rinkėjų Donecke ir 83,6% Luhansko rinkėjų palaikė nepriklausomybę nuo Sovietų Sąjungos – vieni mažiausių rezultatų visoje Ukrainoje (žemiau buvo tik Krymas). 1991 m. spalį Donecke įvyko pietryčių deputatų iš visų valdžios lygių suvažiavimas, kuriame delegatai reikalavo federalizacijos.

Tačiau vėlesniais metais regiono ekonomika smarkiai pablogėjo, o 1993 m. pramonės gamyba žlugo, o vidutinis darbo užmokestis nuo 1990 m. sumažėjo 80%. Donbase tada buvo visiška krizė, daugelis kaltino naująją Kijevo centrinę vyriausybę netinkamu valdymu.

Donbaso angliakasiai pradėjo streiką 1993 m., sukeldami konfliktą, kurį istorikas Lewisas Siegelbaumas apibūdino kaip „kovą tarp Donbaso regiono ir likusios šalies“. Vienas streiko lyderis sakė, kad Donbaso žmonės balsavo už nepriklausomybę, nes norėjo, kad „galia būtų suteikta vietovėms, įmonėms, miestams“, o ne todėl, kad stipriai centralizuota valdžia būtų perkelta iš „Maskvos į Kijevą“.

Po šio streiko 1994 m. Donecke ir Luhanske įvyko konsultacinis referendumas įvairiais konstituciniais klausimais, surengtas kartu su pirmaisiais parlamento rinkimais nepriklausomoje Ukrainoje.

Šie klausimai buvo susiję su tuo, ar rusų kalba turi būti paskelbta oficialia Ukrainos kalba, ar rusų kalba turi būti administracinė kalba Donecke ir Luhanske, ar Ukraina turėtų federalizuotis ir ar Ukraina turėtų palaikyti glaudesnius ryšius su Nepriklausomų valstybių sandrauga.

Beveik 90% rinkėjų balsavo už šiuos pasiūlymus; tačiau nė vienas iš jų nebuvo priimtas: Ukraina liko unitarinė valstybė, ukrainiečių kalba buvo išsaugota kaip vienintelė oficiali kalba, o Donbasas neįgavo autonomijos.

2014 m. kovo mėn., po Euromaidano, didelės Donbaso zonos patyrė didelių neramumų. Vėliau tai peraugo į karą, kai prorusiški separatistai paskelbė Donecko ir Luhansko „liaudies respublikas“, kurias abi dabar pripažino Rusija.