Eglė Obcarskaitė. Berlynas - miestas su pertrūkiais ir suprantama/nesuprantama istorija

Tačiau šiame mieste ritmas trūkčioja, ir neaišku kodėl. Tiesmukiausia priežastimis būtų vadinti kelių pastarųjų dešimtmečių istoriją. Ir nebūtume neteisūs. Tačiau to neužtenka – kasdienybė nemėgsta būti supaprastinta istorijos faktais. Karlo Markso alėja pralenkus “Maskvos” restoraną ir užsukus į parduotuvę šalia nusipirkti išankstinio mokėjimo kortelės mobiliam telefonui, užkandus kebabo šalia Zoologijos sodo traukinių stoties ir užsukus kavos į čia pat esančią Starbucks tinklo kavinę (koks megapolis be jų!) – tada apie istoriją negalvoji. Taip, kaip ir prieš 40 metų statant sieną, anot vieno buvusio Vakarų Berlyno gyventojo, žmonėms rūpėjo ne dviejų viena kitai prieštaraujančių politinių, ekonominių ir socialinių sistemų atskyrimas, net ne visada kitoje sienos pusėje likę giminaičiai, bet ir tai, kad siena buvo tiesiog negraži – trukdė gėrėtis peizažu. Taip, kasdienybė ne istorija, bet istorija Berlyne taip arti jos, kad net gąsdina. Dėl neaiškaus, nevientiso miesto ritmo išgaruoja ir euforija. Ji lieka nebent pokalbiuose su kitais atvykėliais ar ilgiau mieste gyvenančiais žmonėmis. Tokių daug, tokių kaip tu – ką tik, ne tik prieš metus, bet prieš porą savaičių persikėlusių į Berlyną iš įvairių, daugiausia aplinkinių Europos šalių. Visi jie vienas iš kito (o visų pirma savęs) tikisi to paties – nuo šio miesto kaifuoti. Suabejojai, ar čia tau dar patinka? Susitik su vienu iš jų, tokiu kaip tu, ir būsi priverstas trykšti susižavėjimu specifiniu Berlyno gyvenimu. Jis patiks tiems, kam nereikia vientisumo. Taip, negalima visko suversti istorijai, bet miestas buvo padalintas, sujungtas ir dabar jame žiojėja skylės. Berlyno pertrūkiai trukdo suvokti miesto sistemą. Kokios čia bendros, visiems galiojančios taisyklės? Kasdienio elgesio normos? Etiketas? Keisčiausia, kad šioje mišrainėje vieningų neišskaitysi. Aišku tik viena – čia kitaip, nei likusioje Vokietijoje – nei likusiose Vokietijose. Vokiečiai tikslūs ir smulkmeniški? Gal, bet tik ne Berlyne. Arba čia jie ne tik tokie. Tenka pripažinti, kad dalies jų kultūra mums artima. Nors sunku vertinti – jei pardavėjas nebuvo labai malonus, neklausi jo, iš kurios Vokietijos ar kurio Berlyno jis kilęs. Bet jei netyčia sužinai – dažniausiai paaiškėja, kad spėjimas buvo teisingas.

Keista, su vokiečiais yra tekę nemažai bendrauti, bet vis dar nejaukiai jaučiuosi užduodama klausimą, kurioje pusėje jie gyvenę. Ypač vyresnės kartos – atrodo, tarsi paklaususi užgaučiau nesugijusią žaizdą. Be to, iš anksto gėda ir išgirsti atsakymą. Bet kuriuo atveju implikuoju kaltės jausmą – nežinia kodėl įsivaizduoju, tarsi rytiečiams priminčiau, jog jie kilę iš tos “prastesnės” pusės (vėlgi, laimėtojų primestas naratyvas), o vakariečiams – neva priekaištaučiau dėl turėto geresnio gyvenimo. Bet, jeigu pasiduotume psichoanalizės madai, galėtume sakyti, jog čia reiškiasi mano pačios vidiniai kompleksai, o ne tikros aplinkybės.

Kalbėtis apie padalintos šalies trukdžius įdomu su vokiečiais, kuriems maždaug 30 m. Istoriją jie dar prisimena, bet ne kaip didžiosios savo gyvenimo dalies tikrovę, o kaip įdomų reiškinį, prie kurio teko prisiliesti, kuris dar gyvas jų tėvų akyse, bet į kurį jie gali pažvelgti iš stebėtojo pozicijų. Retas kuris sutiktų pašnekovų praeitį vertina normatyviai, vertybiniu požiūriu. Jie tiesiog konstatuoja faktą ir tiria – o kas atsitiko paskui? Ir jie pasakoja – apie vaikystės draugę, kurią mama išsivežė į Vakarų Vokietiją tik prieš griūnant sienai... Jos paliko viską ir slapčia pabėgo – iš šiaurinės DDR dalies vyko neva ekskursijai Vengriją, iš ten – į Austriją, o paskui prasmuko į FDR. Pasirodo, 9 deš. pabaigoje taip bėgo daug kas – pietinėje Vakarų Vokietijos sienoje buvo atsiradęs plyšys. Sienos griuvo, Vokietijos susijungė, bet mama su dukra į buvusią DDR taip ir negrįžo. Kodėl jos bėgo prieš pat griūnant sienai, ir kodėl niekada negrįžo?

Pažįstamas, užaugęs Vakarų Vokietijoje, pasakojo, kad mažesniuose buvusios DDR miesteliuose jam ne kartą teko girdėti, kaip gyventojai vienas kitą drausmina ir prižiūri, kad nebūtų vartojami ankstesni visuomeninių vietų – parduotuvių, kavinių ar aikščių – pavadinimai. Tačiau jie vis išsprūsta. Iš karto prisiminiau Vilniaus senąją universalinę parduotuvę dabartiniame Gedimino prospekte. Kiek miestiečių dar ir dabar ją vadina “Vaikų pasauliu”? Arba tiksliau, “Vaikų pasaulį” nurodo kaip sutartinę susitikimo vietą? Kai kurie net nežino, kodėl. Bet taip dar įdomiau – net jei jo nėra įrašyta ant pastato, jis lieka mūsų mintyse. Nenorėčiau, kad šį vardą pamirštume: pastate, kuriame kadaise buvo universalinė parduotuvė (dar dabar prisimenu, kaip ji atrodė), dabar karaliauja tinklai – maisto prekių tinklas rūsyje, drabužių parduotuvių tinklas – trijuose aukštuose. Ir užsienio kapitalo bankas viršuje. Negi ne smagu “tai” vadinti “Vaikų pasauliu”?

O Karlo Markso alėja Berlyne – vis dar Karlo Markso alėja. Ir man kartais čia primenama, kad aš – iš buvusio Rytų bloko. Net nežinau kaip reaguoti – daug laiko praleidus Vakarų ir Šiaurės Europoje, bendraujant ir bendradarbiaujant su įvairių tautybių žmonėmis, savo “Rytų bloko” tapatybę beveik pamiršau. O priminė man ją jauni vokiečiai, iš buvusios DDR. Priminė labai draugiškai – sakydami, kad jaučia man simpatiją ir kultūrinį tapatumą – juk mūsų istorinė praeitis panaši. Kad ir kaip ten būtų, bet suprasti šią praeitį ir jos apraiškas Berlyne dar užtruks.