Tsingy de Bemaraha: Akmenų miškas Madagaskare

Per saulės nušviestą akmenį išgąsdintu ritmu nuskuodžia driežas. Keletas greitų žingsnių, masyvios galvos posūkis, ir tyla - absoliutus nulis reakcijos iš sutvėrimo, kuris jautė, jog yra medžiojamas. Aplinkui nuo pat žemės į dangų stiebiasi dantytos smailės ir bokštai, kurie tarsi primena tuščias ir tylias gotikinio stiliaus katedras. Iš apačioje esančių kanjonų išlekia spiegianti papūga ir sugriauna visą meditaciją - driežas sujuda, o Hery Rakotondravony ranka jau lekia tiesiai link jo. Po keleto akimirkų jaunasis herpetologas atgniaužia savo pirštus: "Manau, kad tai yra nauja rūšis". Per kelias Madagaskaro Tsingy de Bemaraha nacionaliniame parke ir rezervate praleistas dienas tai jau antras ar trečias kartas. Saloje, kuri įžymi savo bioįvairove (90% čia gyvenančių rūšių yra endeminės, t.y. jų nėra niekur kitur visoje planetoje), 600 kvadratinių mylių saugomas plotas yra tarsi sala saloje, savotiška biotvirtovė, masyvi ir didžiąja dalimi neištyrinėta. Be to, ji beveik neįžengiama dėl didžiulių šiame plote išsidėsčiusių klinties darinių, kurie vietine kalba vadinami 'Tsingy'.

Masyvus Juros periode susidariusių nuosėdinių uolienų klodas laikui bėgant tirpo, eižėjo, kol galiausiai suformavo tarsi iš akmens išskaptuotų bokštų, kanjonų ir drėgnų olų labirintą. Savo apsauginį vaidmenį jis atlieka gerai - atbaido žmones ir suteikia prieglobstį kitiems gyvūnams ir augalams. Izoliuotose vidinėse teritorijose dažnai atrandamos anksčiau nežinomos rūšys, pavyzdžiui, naujas kavos augalas 1996 metais, mažytis lemūras 2000 metais, šikšnosparnis 2005 ir varlė 2007. Palyginti neseniai rastos netgi didesnių gyvūnų rūšys, įskaitant 1990 metais atrastą ilgakojį lemūrą (angl. long-legged lemur), kuriam pavadinimas per neapsižiūrėjimą suteiktas tik 2005 metais. Pagerbiant britų komiką ir gyvosios gamtos išsaugojimo šalininką John'ą Cleese'ą lemūrui suteiktas lotyniškas pavadinimas avahi cleesei. Dvidešimtį metų Madagaskare gyvenęs ir dirbęs Čikagos Field muziejaus biologas Steven'as Goodman'as regioną apibūdina kaip "Rojaus prieglobstį", vietą, kurioje galima padaryti naujų biologinių atradimų taikant prieš šimtmetį naudotus metodus - paprasčiausio pasivaikščiojimo metu galite veidas į veidą susidurti su mokslui nežinomais sutvėrimais. "Jūs galite keliauti tarp slėnių ir ten rasti skirtingų dalykų", sako Goodman'as. "Neįprastieji Madagaskaro klinties dariniai 'tsingy' yra viena iš tų vietų Žemėje, kur saugomi nepaprasti biologiniai lobiai. Jums tereikia tik užeiti ir apsižiūrėti". "Užėjimas į vidų" kaip tik ir yra sudėtingiausia dalis.

Kovo mėnesį, pasibaigus lietingajam sezonui, kaip tik prieš pagelstant ir nukrentant medžių lapams ir žiemai išdžiovinant siaurus miško upelius, į šią vietą atkeliauti susiruošė fotografas Stephen'as Alvarez'as kartu su savo kolegomis. Rakotondravony sutiko juos palydėti. Tai jau ketvirtoji jo kelionė į Tsingy de Bemaraha; jis yra vienas iš nedaugelio mokslininkų, keliavusių ten daugiau nei vieną kartą. Keliautojai į sostinę Antananarivo atvyko vos po to, kai perversmo metu nuo posto buvo nušalintas šalies prezidentas. Kas kelias dienas įsižiebdavo audringi protestai. Greta pagrindinės aikštės stovinčiuose sunkvežimiuose dykinėjo kareiviai, rūkydami cigaretes ir siųsdami tekstines žinutes savo mobiliaisiais telefonais. Turizmas - pagrindinis vietinės ekonomikos pajamų šaltinis - beveik žlugęs. Keliautojai iš miesto išvyksta nerimaudami, jog juos gali bet kada sustabdyti. Tačiau vos tik ištrūkus už jo ribų perversmo sukeltas sąmyšis pradeda rimti. Vieninteliai juos primenantys objektai - tarpiniai policijos patikrinimo postai, kuriuose sandalais apsiavę ir AK-47 apsikabinėję vyrai užklausia turistų, kur šie keliauja.

Malagasy kalboje 'tsingy' reiškia "kur niekas negali vaikščioti basas". Tačiau keliautojai greitai įsitikino, kad landšaftas reikalavo daug daugiau nei patvarių batų. Keliose vietose jie bandė tyrinėti aplinką naudodami alpinistų įrangą. Tsingy vienodai gerai "kramtė" tiek žmogaus mėsą, tiek įrangą. Kartais atrodė, jog laipioji tarp gigantiškų iešmų, o prielaidas apie galimo kritimo pasekmes aiškiai leido įsivaizduoti į tarpeklius įkritę suluošinti medžių kamienai. Kitose vietose labirintą galima tyrinėti vaikščiojant pėsčiomis, sekant vos įžiūrimus vietinių gyventojų takelius, kuriais jie naudojasi ieškodami medaus arba medžiodami lemūrus. Keliautojams teko brautis pro siaurus praėjimus, kuprinių dirželiai nuolat užsikabindavo už akmeninių "pirštų". Norint rasti atramą kojoms arba atbrailą įsitverti prireikia didelės koncentracijos - tenka išbandyti, ar uola nėra per aštri ir ar ji galės išlaikyti visą svorį. Keliautojai kilo siaurais tarpekliais ir nervingai lipdavo per akmeninius pelekus, kurie primena stiklo šukėmis apkaišytas tvoras. Akmenys praduria batus, gumoje palikdami žiojinčias skyles. Kartais tyrinėtojams tekdavo įveikti adatų aštrumo šlaitus, kad pakalnėje jie įžengtų į tarsi plonyčiu kilimėliu padengtas dar dantytesnes uolas. Tada tenka sustoti, atgauti kvapą ir apmąstyti tolesnę veiksmų taktiką. Jei per dieną pavyksta įveikti vieną kilometrą, tai galima pavadinti sėkme - įsivaizduokite mėginimą pereiti per miestą lipant į kiekvieną pasitaikiusį namą ir leidžiantis nuo jo kitoje pusėje. Lėtai keliaujant žmogus tampa idealiu taikiniu moskitams ir vapsvoms, ir tai tik dar labiau pabrėžia, kaip sunku čia vykdyti gamtos tyrinėjimus. Įrangą ir surinktus pavyzdžius tenka tampytis kartu su savimi. Tačiau net įveikiant mažesnį atstumą nei tikėtasi, pavyko pamatyti šimtus gyvūnų ir augalų - daugiau nei keliautojai sugebėjo atpažinti. Ramesniais atokvėpio momentais vaizduotėje kildavo mintys apie tūkstančius vietų, kuriose žmogus dar niekada nėra buvęs ir galbūt niekada nepabuvos.

Vieną dieną grįžtant iš pasivaikščiojimo komandos narys Neil'as Shea suklupo, kojai įsipainiojus į vijoklį. Namie Naujojoje Anglijoje akmenys ir uolos yra daug apvalesnės formos - ten tokiu atveju atsiperki paprasčiausia mėlyne. Tačiau čia akmenys yra miniatiūriniai tsingy. Kalkakmenio spyglys įsmigo beveik iki kaulo. Kelionė į ligoninę truko dvi dienas. Ten seselė žaizdą išplovė ir dezinfekavo. "Kodėl jūs tai darote?", paklausė ji, giliai į žaizdą įsprausdama tamponą. Po to, pažvelgusi į prakaito išpiltą pacientą ji tarė: "Manau, jog esate šiek tiek trenkti. Tsingy yra ideali kliūtis žmogaus ambicijoms".

Šie neįprasti dariniai priklauso vadinamajam karstiniam tipui, kai landšaftas susiformuoja tirpstant porėtam kalkakmeniui, kurį vanduo vėliau išplauna ir likusiai uolienai suteikia naują formą. Analogiškus "antgamtinius" akmeninius peizažus vanduo išėsdina retai ir jie yra labai sudėtingi. Už Madagaskaro ribų egzistuoja tik keletas panašių karstinių darinių. Mokslininkai mano, kad procesas prasidėjo į didžiulius klinties klodus įsiskverbus gruntiniam vandeniui; tada uolos ties sandūromis ir properšomis pradėjo irti, taip susidarant olų ir tunelių sistemoms. Ertmės laikui bėgant augo, kol galiausiai jų skliautai išilgai tų pačių sandūrų įgriuvo, sukurdami tiesės statumo ir iki 120 metrų gylio kanjonus, viršuje papuoštus vertikaliais uolų spygliais. Kai kurie kanjonai yra tokie siauri, jog žmogui sunku pro juos prasispausti; kiti yra platūs, tarsi pėstiesiems pasivaikščioti skirta alėja. Žvelgiant į tsingy iš oro, pilotams jie primena stipriai urbanizuotus miestų rajonus, kur tarsi chaotiškai susiformavęs daugiakampis peizažas virsta gatvių, alėjų, pastatų ir parkų tinkleliu,o po visu tuo slepiasi cirkuliacinė vamzdžių, kanalizacijos ir traukinių tunelių sistema. Ši metafora tinka ir tiems, kurie sugeba gyventi tsingy apsuptyje, kadangi šie dariniai laikui bėgant yra pavirtę tarsi eilėmis išsidėsčiusiais daugiaaukščiais gyvenamaisiais pastatais, kurių kiekviename aukšte prieglobstį randa didžiulė rūšių įvairovė.

Tsingi prieglobstį užtikrina ir mažesniame mastelyje. Apsaugotas akmens sienų ir drėkinamas sezoninių liūčių, viduje esantis miškas gerokai skiriasi nuo už jo ribų į rytus ir vakaruose apjuosusios pakrantės zonose besidriekiančios palmių savanos. Tai yra kitos eros reliktas, kai kažkada miškų koridoriai jungė vieną salos pusę su kita. Pastaruoju tūkstantmečiu klimato sausėjimo tendencija šiuos koridorius sutraukė. Po to atėjo žmonės. Nuo to laiko, kai Madagaskare prieš maždaug 2300 metų įsikūrė pirmieji žmonės, buvo sunaikinta beveik 90 procentų pradinės salos aplinkos. Dauguma miškų buvo išpjauta medienai, nukirsta arba sudeginta siekiant atlaisvinti erdvės javams ir ganykloms. Manoma, jog dėl tokios beatodairiškos veiklos išnyko daugelis saloje gyvavusių sutvėrimų.

Vakaruose tsingy siena supa didelę miško dalį. Akmuo tarnauja kaip barjeras, trukdantis įsikurti žmogui ir atkeliauti galvijams, kurie savo nepasotinamu apetitu kelia grėsmę natūraliai laukinės gyvūnijos aplinkai visoje Afrikoje. Akmenys taip pat saugo nuo gaisro, uždengdami mišką nuo liepsnų - tiek natūralių, tiek sukeltų dėl žmogaus kaltės. "Bemaraha turtinga neįprastomis gyvūnų ir augalų populiacijomis. Taip iš dalies yra dėl to, kad parką supančias teritorijas keitė arba žmonės, arba klimatas", teigia Kalifornijos mokslų akademijos (JAV) entomologijos padalinio vedėjas Brian'as Fisher'is. "Mus jau dabar aišku, jog ten įvairovė yra daug didesnė nei anksčiau manyta". Vieną tvankų rytą Neil'as ir Rakotondravony pasuko link kanjonų dugną dengiančio tankaus miško. Jie stabtelėjo ties didžiuliu skruzdėlynu, kur iš po žemės srautais pirmyn ir atgal ropinėjo raudonos skruzdėlės. Oras buvo drėgnas, kvapas priminė drėgną rūsį, o tirštoje atmosferoje pakibo iš kanjono ir miško vidaus sklindantis ritmas. Jis buvo daugiau jaučiamas nei girdimas - tarsi nepertraukiamai zvimbtų milijardų vabzdžių sparnai.

Rakotondravony ranka mostelėjo į skruzdėlyną, ieškodamas renivitsika (vietinių kalboje - skruzdėlių motina). Tai yra gyvačių rūšis, mėgstanti įsikurti tamsiame skruzdėlių kolonijos požemyje. Gyvačių mums pamatyti nepavyko, tačiau apžiūrėdami vietovę aptikome keletą palmes primenančių augalų su liaunesniais lapais. Šie vedlio teigimu yra dar vienas "svečias", įsikūręs tsingy paunksmėje. Anksčiau ši augalų rūšis buvo būdinga drėgniesiems Rytų Madagaskaro miškams, o daug sausesnėje vakarinėje dalyje jų beveik nebuvo. Tik čia, tarpekliuose augalai išsigelbėjo nuo svilinančios ir siaučiančių gaisrų. Augalai yra tik vienas iš daugelio pavyzdžių. Hery Rakotondravony žodžiais, čia gyvena ir tam tikros varlių rūšys, kurių artimiausi žinomi giminaičiai veisiasi tik už šimtų mylių nutolusiuose rytiniuose miškuose. Sudėtingas landšaftas sukuria netgi dar mažesnių individualių prieglobsčių. Kai kurie gyvūnai čia evoliucionuoja dar didesnėje vienumoje, o jų paplitimo arealas apsiriboja vos keletu tsingy kanjonų. gy. John'o Cleese'o lemūras, pelinis lemūras ir mažiausiai du mažylio piršto dydžio nykštukiniai chameleonai — vieni mažiausių pasaulyje - iliustruoja ši mikroendemijos reiškinį, kai evoliucija gyvūnus pritaikė labai siauroms nišoms.

Brian'as Fisher'is į Tsingy de Bemaraha parką keliavo tris kartus, bandydamas suprasti, kaip tokie prieglobsčiai susiformavo ir kaip jie pakeitė juose prisiglaudusias gyvybės formas. Atlikdamas DNR analizę jis palygina tsingy regione gyvenančias skruzdėles su jų giminaitėmis iš rytinės Madagaskaro dalies, tikėdamasis sužinoti, kada tiksliai skruzdėlės ir miškai buvo izoliuoti nuo likusios teritorijos. Tyrimų rezultatai turėtų suteikti informacijos apie tai, kaip gyvūnai evoliucionavo, kai jie buvo atkirsti nuo kitų populiacijų, ir ar jie į klimato pokyčius reagavo paprasčiausiai pasislėpdami akmenų šešėliuose, ar išsiugdydami naujas savybes. Fisher'io teigimu, atsakymai į šiuos klausimus gali turėti reikšmės ateityje, kadangi žmogaus veikla ir klimato kaita nenumaldomai transformuoja nusistovėjusią gyvūnų ir augalų aplinką.

Tsingy ekosistema yra uždara ir praktiškai nepaliečiama, todėl moderni pramonės pažanga artimiausiu metu jos tikrai nepalies. Kitokia situacija yra su regionine orų kaita. Mažesnis oro drėgnumas, mažiau kritulių, padidėjęs lietaus rūgštingumas - bet kuris šių veiknsių gali pakenkti miškams ir netgi uolas sudarantiems akmenims. "Aš stebiuosi, kaip šie senoviniai miškai galėjo taip ilgai išlikti", svarsto Fisher'is. "Jie gali išnykti visai netrukus. Tai - tvirtovė, tačiau vis gi pažeidžiama. Tikrovė tokia, kad mes labai mažai žinome. Mes dar tik įsitveriame rankeną nuo durų į visą esmę". Vieną paskutiniųjų viešnagės tarp tsingy dienų Neil'as praleido ant specialios apžvalgos platformos, žvilgsniu skenuodamas akmeninių smailių ir bokštelių jūrą. Pilkas akmuo vakarėjant įgauna rausvą atspalvį. Platforma pastatyta specialiai turistams dar prieš kelerius metus, tačiau turistai čia jau nebeatvyksta. Perversmai juos gąsdina. Tai taip pat bloga naujiena ir pačiam parkui - pusė jo biudžeto sudaro iš turizmo gautos lėšos. Parko atstovų teigimu, 2008-ieji metai buvo geri, tačiau 2009-ieji žada nedaug. 2008-ųjų balandį į Tsingy de Bemaraha atvyko iš viso 147 turistai; per tą patį 2009-ųjų mėnesį, po valstybinio perversmo, jų atvyko vos 12. Parko atstovai kol kas nežino, kaip reikės kompensuoti šį pokyti ir kokias pasekmes tai lems pačiam rezervatui, darbuotojų atlyginimams, raidos ir švietimo programoms, kurios varganai gyvenantiems vietiniams gyventojams suteikia motyvą rūpintis gamtos išsaugojimu. Jis šypteli nuvargusia šypsena. "Mes ką nors sugalvosime".

Visai netoli tarp smailių viršūnių šuoliuoja būrėlis sifaka lemūrų atstovų, įveikdami gilius kanjonus ir leisdamiesi tiesiai ant akmeninių ašmenų, visiškai nesukdami sau dėl to galvų. Dėl šviesaus kailio lemūrai atrodo tarsi ties poliariniu ratu gyvenantys sutvėrimai, kuriuos kažkas išlaipino tropikuose. Jie skrieja per vieną sunkiausiai įveikiamų pasaulio vietovių, tarsi fizikos dėsniai jiems nieko nereikštų - tarsi jie sukurti ne tokių judrių sutvėrimų, kurie tai išmąstė siekdami paaiškinti savo nerangumą. Sifakos dingsta kartu su šviesa. Papūgos nubrėžia arką danguje, praskriedamos didelius ir tylius šikšnosparnius. Apačioje, kanjonuose miškas pavirsta pilka tirštuma. Keliautojai nulipa žemyn ir pasuka atgal link stovyklos, žibintų spinduliais skrosdami tamsą tarp medžių. Tamsoje žiba tūkstančiai žiburėlių - oranžinių ir žalių brangakmenių, priklausančių vien tik čia sutinkamiems naktiniams lemūrams, driežams, kurie spalvingumu nenusileidžia vaivorykštiniams upėtakiams. Pati naktis tampa prieglobsčiu ir laikinu kontinentu, kuris apsupa akmeninį miestą su visais jame gyvenančiais sutvėrimais - tiek žinomais, tiek bevardžiais. 

Dalis informacijos ir nuotraukos paimtos iš National Geographic angliškos svetainės, tačiau Lietuvoje jau leidžiamas ir lietuviška žurnalo versija, kurią galite peržiūrėti bei užsiprenumeruoti šioje svetainėje. Smagios pažintinės kelionės po pasaulio įdomybes!