Krizė Konge: kraujas, netvarka ir panika

„Padėtis katastrofiška“, – sako Raudonojo Kryžiaus atstovas. – „Kito žodžio nėra.“ Žmonėms nesuvaldomai traukiantis į pietus, tikintis išsaugoti savo gyvybes, dešimtys tūkstančių išsigandusių civilių užkimšo Kongo Šiaurės Kivu provincijos kelius. Generolui Laurent Nkunda pavaldūs, daugiausia tutsių sukilėliai, jau užėmę daugumą miestelių regione, dabar pasiruošę užgrobti rytuose esantį Goma miestą. Paniką padidino pranešimai apie lapkričio 5 d. žudynes nedideliame Kiwanja mieste, esančiame į šiaurę nuo Goma. Vienas iš generolo Nkunda karininkų teigia, kad jo žmonės šiame mieste „neutralizavo“ civilių drabužiais apsirengusius, bet, pasak jo, vadinamiesiems Mai-Mai kareivoms slapta priklausiusius žmones; kartu su Kongo kariuomene ir kitais jie kovoja prieš tutsių sukilėlius. Vietos dvasininkas teigė, kad per tą naktį buvo nužudyta mažiausiai 180 civilių.

JT misija Konge, sutrumpintai vadinama MONUC, kurią sudaro 17 tūkst. taikdarių, įskaitant daugiau nei 6 tūkst. karių rezervą Šiaurės Kivu, nepajėgia suvaldyti situacijos. Intensyvėja ligšiol rezultatų nedavusios diplomatų pastangos. Britanijos ir Prancūzijos užsienio reikalų ministrų David Miliband ir Bernard Kouchner vadovaujami Europos diplomatai aplankė regionų sostines, ragindami derėtis ir reikalaudami sustiprinti kariuomenės pajėgas. JT generalinis sekretorius Ban Ki-moon vadovavo lapkričio 7 d. Nairobyje vykusiam susitikimui, kuriame dalyvavo ir Kongo bei Ruandos prezidentai –Joseph Kabila bei Paul Kagame, remiantys kai kurias tarpusavyje kovojančių sukilėlių kariuomenes. Tarpininku paskirtas buvęs Nigerijos prezidentas Olusegun Obasanjo iškart pareikalavo sustiprinti MONUC. Prancūzijos vyriausybė pasiūlė ES skubiai nusiųsti nuo 400 iki 1500 karių apsaugoti humanitarinėms misijoms, kurių dalyviai stengiasi suteikti pagalbą šimtams tūkstančių nelaimingų ir alkanų civilių. Kol kas ES nesiryžo žengti šio žingsnio. Per pastaruosius dvejus metus dėl sukilėlių, Kongo kariuomenės ir įvairių karinių grupuočių susirėmimų apie 850 tūkst. žmonių paliko savo namus. Nors generolas Nkunda ataką Šiaurės Kivu teritorijoje paskutinįkart pradėjo rugpjūčio mėnesį, kovų užgrūdinti apie 4 tūkst. jo karių regione viešpatauja jau ketverius metus, tvirtindami, jog gina Rytų Kongo tutsių mažumą. Tačiau problemos šaknys siekia 1994 m. Ruandoje įvykusį 800 tūkst. tutsių ir nuosaikiųjų hutų genocidą. Siekiant taikos visame platesniame regione, turi būti rastas kompromisas tarp likusių gyvų buvusių aukų ir tremtyje esančių jų persekiotojų.

Į genocidą įsitraukusias karines hutų grupuotes išvarius iš Ruandos, jos pabėgo į Kongą, pasivadino Demokratinėmis Ruandos išvadavimo pajėgomis (pranc. FDLR – Forces Democratiques pour la Libération du Rwanda) ir nuo to laiko plėšikauja Šiaurės Kivu provincijoje. Vienas kitą keičiantys silpni režimai tolimoje Kongo sostinėje Kinšasoje jas panaudojo kaip įrankį prieš Ruandos įsiveržimą, sukėlusį gilesnį konfliktą, kuris tęsėsi nuo 1998 iki 2003 m. Kongo prezidentas Kabila šiuo metu FDLR rankomis kovoja prieš generolo Nkunda Tautos gynybos nacionalinį kongresą (pranc. CNDP – Congrès National pour la Défense du Peuple). Nesėkmingai bandydamas apvalyti Rytų Kongą nuo hutų génocidaires J. Kabila paskatino atsirasti specifinį generolo Nkunda tutsių ekstremizmą. Kabila taip pat apsimeta nepastebintis vietos kareivų, įskaitant ir Mai-Mai, irgi kovojančių prieš Nkunda karius.

Ne be kaltės ir kaimyninė Ruanda. Jos vyriausybė ne kartą yra pritarusi įvairiems reikalavimams generolo, kuris, atsisakydamas registruoti savo grupuotę kaip politinę partiją, išvengė prieš dvejus metus Jungtinių Tautų Konge organizuotų rinkimų. Ruandos prezidentas P. Kagame vykdo prieštaringą politiką, ragindamas J. Kabila sutriuškinti FDLR hutų sukilėlius, tačiau atsisakydamas patenkinti FDLR reikalavimus teisėtai dalyvauti Ruandos politikoje. Jeigu P. Kagame leistų FDLR kovotojams dalyvauti Ruandos politikoje, ypač tiems, kurie nėra žinomi prisidėję prie genocido, dauguma jų tikriausiai grįžtų namo.

Vakarų vyriausybės sumišusios. Regione jos turi ekonominių ir istorinių interesų; jaučia kaltę dėl žiaurumų, kuriems praeityje neužkirto kelio; taip pat jos turi savų protežė, kuriuos remia ir kurių nepasmerkia jiems netinkamai elgiantis. Todėl Kongo ir Ruandos vyriausybės nuolat konfliktuoja. Užsienio jėgoms taip pat nepavyko paversti niekam tikusios Kongo kariuomenės – Kabila šalininkų, buvusių sukilėlių ir kareivų maišalynės – disciplinuota kovine jėga, sugebančia priremti hutų FDLR prie sienos.

Kongo prezidentui Kabila gali tekti sutikti su generolo Nkunda reikalavimais dėl tiesioginių derybų, kadangi tutsių sukilėliai kariniu atžvilgiu pranašesni; iš tiesų Nkunda pagrasino „žygiuoti į Kinšasą“, nebent Kabila sutiktų su jo pagrindiniu reikalavimu sutriuškinti hutų sukilėlius, priklausančius FDLR. Tuo tarpu, jeigu derybos vėl žlugtų, JT Saugumo Tarybos vėl bus paprašyta sustiprinti MONUC mandatą siekiant suvaldyti visas nelegalias karines grupuotes regione. Šiuo metu pagrindinis neatidėliotinas reikalavimas ponams Kabila ir Kagame yra susėsti draugėn ir derėtis.

Parengta pagal The Economist