Marija Kiuri: pirmoji moteris — Nobelio premijos laureatė

Lenkų kilmės prancūzų mokslininkė Marija Salomėja Sklodovska-Kiuri (1867–1934) buvo pirmąja išgarsėjusia mokslininke. Netgi dabar, paklausus: „Kas yra žymiausias mokslininkas?“, daugelis Mariją Kiuri vardins greta Izaoko Niuto ir Alberto Einšteino. Paklausus primygtinau, dar prisimins Mikalojų Koperniką, Gregorą Mendelį ir Čarlzą Darviną. Tačiau paklausus: „Kas yra žinomiausia visų laikų mokslininkė?“, dauguma atsakys, – Marija Kiuri. Ji buvo pirmąja moterimi, gavusia Nobelio premiją, o taip pat buvo pirmuoju žmogumi, Nobelio premija apdovanota du kartus.

Pirmoji mokslininkė

Atradusi radioaktyvumo principus, Marija Kiuri su savo vyru Pjeru Kiuri apvertė esminius XIX amžiaus mokslo įsivaizdavimus. Pavyzdžiui, faktas, kad radis (vienas iš dviejų Kiuri atrastų elementų) spontaniškai spinduliuoja energiją niekaip nepakisdamas, atrodė, prieštarauja pirmajam termodinamikos dėsniui, skelbiančiam, kad energija negali būti sukurta ar sunaikinta, o gali tik keisti formą. Prieš Kiuri parašant radioaktyvumo fenomenui skirtą daktaro disertaciją, daugelis mokslininkų manė, kad visus gamtos reiškinius galima aprašyti XVII amžiuje Niutono aprašytais traukos dėsniais arba Maksvelo elektromagnetizmo dėsniais.

XIX amžiaus gale Kiuri darbai atvėrė duris į atomo struktūros supratimą. Nors šią koncepciją lig šiol kai kurie mokslininkai atmeta, manantys, kad atomas — smulkiausias materijos statybinis elementas. Be to, Marija Kiuri smarkiai prisidėjo prie materijos ir energijos santykio supratimo.Kiuri gyvenimas ir darbas svarbus ne tik dėl indėlio į mokslą, bet ir sociologiškai. Už teisę apjungti savo profesionalią aistrą su žmonos ir motinos vaidmeniu ji kovojo anksčiau, nei su tuo susidūrė moterys XX–XXI a. Lig šiol nežinia, ar jos pasiekimai padėjo moterims, siekiančioms sėkmės darbe, tačiau be jokių abejonių Kiuri sėkmė atvėrė duris į mokslą kitoms mоterims.

Marijos Kiuri biografijos

Marija Kiuri mirė 1934 metais ir tapo daugelio pastarųjų 80 metų biografijų, parašytų ir išverstų į daugelį kalbų, skirtų vaikams ir jaunimai bei suaugusiesiems, herojumi. Pati Kiuri drauge su amerikiete žurnaliste Mrs. William B. Meloney (Missy) 1921 metais parašė savo vyro biografiją, kuris netikėtai mirė 1906 metais po avarijos. Jaunesnioji Kiuri duktė, Eva, šią biografiją pratęsė ir 1937 metais parašė savo motinos biografiją. Paklausta, kodėl ji taip skubėjo išleisti knygą apie savo motiną, Eva Kiuri atsakė jautusi pareigą išdėstyti visus faktus, kad suformuotų motinos portretą ateities kartoms. Biografė Susan Quinn manė, kad tikrasis Evos Kiuri tikslas buvo apsaugoti motiną. Ji norėjo sukurti Marijos Kiuri mitologiją. Ir Evai Kiuri tai pavyko, išryškinus motinos gyvenimo sunkumus ir nuslėpus jos reputaciją griaunantį epizodą, atskleistą vėlesnėse biografijose, — 1910–1911 metais vykusį Mari romaną su kolega fiziku Pauliu Langevinu.

Nors Kiuri istorija daug kartų buvo peržiūrėta, pagrindiniai faktai lieka tokie patys, nors ir apžvelgiami skirtingais rakursais. Kai kurie biografai mieliau ignoruoja faktą, kad Marija ir Pjeras Kiuri, o taip pat Pjero brolis Žakas, lankė aiškiaregės Eusapijos Palladino, italės mediumės, teigusios, kad gali bendrauti su mirusiais, seansus. Pjeras manė, kad Palladino metodai gali padėti nušviesti ne tik radioaktyvumą, bet ir „daugybę absoliučiai naujų faktų apie kosmosą, apie kurį nieko nežinome“, kaip laiške savo draugui ir kolegai fizikui Louis Georges Gouy jis rašė, likus 5 dienoms iki savo mirties. Kiti linkę ignoruoti tai, kas laikoma pirma rimta depresija, kurią Kiuri išgyveno tais metais, kai 15 metų amžiaus baigė mokyklą.

Pusę amžiaus Kiuri šeimos istorija buvo slapta ir laikyta Nacionalinės bibliotekos archyve, Paryžiaus žurnale, kuriame Kiuri, tapusi našle, išliejo širdį. Kai kurios naujausios biografijos, tarp kurių Susan Quinn biografija ir 2004 m. Barbaros Goldsmith biografija, šiuo žurnalu rėmėsi.

Be to, prieinami mokslininkų laiškai, pridedantys šiuolaikinį požiūrį į Kiuri istoriją. Tarp tokių įdomių radinių yra Prahoje parašytas Einšteino laiškas Kiuri, saugomas Harvardo universiteto bibliotekoje. Laiške Einšteinas įtikinėjo Kiuri „į juodinimą žvelgti paniekinamai“, kai paaiškėjo istorija su Kiuri ir Langevino romanu. „Jei šis juodinimas tau neduos ramybės, tiesiog nebeskaityk šitų niekų. Palik tai angims, kurioms ši istorija ir sufabrikuota“, — rašė Einšteinas.

Kelias link mokslo

Marija Kiuri gimė Varšuvoje 1867 metais ir buvo penktasis, paskutinis lenkų nacionalistų šeimos vaikas. 75 metais anksčiau, Lenkija buvo padalinta tarp trijų valstybių: Rusijos imperijos, Prūsijos ir Austrijos. Varšuvą kontroliavo rusų caras, draudęs lenkų istoriją, kalbą ir literatūrą. Kiuri tėvas neslėpė savo simpatijos lenkų nacionalistams ir prarado matematikos ir fizikos mokytojo darbą. Vėliau gautos pareigos buvo blogai apmokamos. Marijai buvo vos 8 metai, kai nuo ligos pansione mirė vyresnioji sesuo. Mažiau nei po trijų nuo tuberkuliozės mirė jos motina.

Vienišas tėvas profesorius Skladovskis sūnų ir tris dukteris skatino jų meilę žinioms. Jis sudomino juos mokslu ir leido naudotis mokslo įranga, kurios nebegalėjo naudoti klasėje, ir balsu vaikams skaitė klasikinę literatūrą. Skladovskio vaikai stengėsi lavintis ir toliau: Marijos brolis studijavo mediciną Varšuvos universitete, o sesuo Bronislava ieškojo vietos Europoje, nes jų gimtojo miesto universitetas iki 1915 metų studijuoti priimdavo tik vaikinus. Bronislava su Marija kurį laiką lankė „skraidantį universitetą“ — slaptą moterų akademiją. Nors kursai buvo produktyvūs, aukštojo mokslo jie negalėjo pakeisti. Bronislava ir Marija susitarė: Marija dirbs repetitore Lenkijoje, o už surinktus pinigus Bronislava galės studijuoti mediciną Sorbonoje. O jeigu Bronislavai viskas pavyks, ji padės Marijai materialiai, kad ir ši galėtų paskui mokytis Sorbonoje.

Marija 7 metus dirbo ir vykdė savo sandorio dalį. Tris metus ji dirbo guvernante cukraus fabriko savininko namuose už šimto mylių nuo Varšuvos. Per tą laiką ji toliau lavinosi, skaitydama knygas bibliotekoje ir imdama chemijos pamokas iš fabriko darbininko,o matematikos mokėsi, susirašinėdama su tėvu.

1891 metų rudenį Marija pagaliau išvyko į Paryžių, kur lapkričio 5 įstojo į Sorbonos universitetą. Po 15 metų, tą pačią dieną ji tapo pirma Sorbonos profesore, kai šią vietą užėmęs jos vyras mirė avarijoje. 1893 metais ji gavo fizikos magistro diplomo ekvivalentą, o antrąjį išsilavinimą, matematikos — 1894 metais.

Marijai reikėjo patalpų tirti įvairių plienų magnetines savybes. Sužinojęs, kad ji ieško laboratorijos, į Paryžių atvykęs lenkų mokslininkas supažindino ją su Pjeru Kiuri. Nepaisant jo, kaip Paryžiaus municipalinės fizikos ir chemijos mokyklos laboratorijos vadovo statuso, Pjero Kiuri laboratorija buvo skurdi, tačiau, nepaisant to, patalpas Mariai Skladovskai jis paskyrė.

Nors Marija Skladovska karjerą norėjo tęsti Lenkijoje, kur grįžo atostogų 1894 metų vasarą, Kiuri laiškas įtikino rengtis ginti daktaro disertaciją Sorbonoje. 1895 metų vasarą Marija Skladovska ištekėjo už Pjero Kiuri. 1896 metų vasarą ji gavo teisę dėstyti jaunoms moterims. 1897 metų vasarą ji baigė plienų magnetinių savybių tyrimus ir už juos gavo honorarą. Tą pačią vasarą ji su Pjeru susilaukė pirmagimės Iren, po 38 metų tapusios pirmuoju Nobelio laureatu — Nobelio premijos laureatų vaiku.

1897 metais Kiuri atrado su elementus: polonį (drauge su Gustave'u Bémontu) ir radį. Savo rezultatus jie paskelbė kitą vasarą, per kurią Kiuri pradėjo naudoti „radioaktyvumo“ sąvoką. 1903 metų gruodį Kiuri ir Antoine Henri Becquerelis pasidalino Nobelio fizikos premiją už jų darbus su radioaktyvumu. Po metų gimė antroji Kiuri dukra, Eva.

1906 metų balandį Marija staiga tapo našle ir vieniša motina ir grįžo į laboratoriją. Per tuos metus ji ne tik tapo universiteto profesore, bet ir išskyrė gryną radį ir išvystė tarptautinį radžio nustatymo standartą. 1911 metų gruodį Kiuri gavo Nobelio chemijos premiją už radžio ir polonio atradimą ir radžio išskyrimą. Taip ji tapo pirmuoju žmogumi, gavusius dvi Nobelio premijas. 2011-aisiais, Tarptautinių chemijos metų Sorbonoje atidarymo ceremonijoje pažymėtas antros Marijos Kiuri Nobelio premijos šimtmetis.

Pirmojo pasaulinio karo metu Kiuri pradėjo naudoti rentgeno technologijas ligoninėse. Jos dukra Iren buvo asistente. Ji taip pat įvedė radonoterapijos praktiką Prancūzijos ligoninėse. Po karo Kiuri ėmė vadovauti 1909 metais įkurtam Radžio institutui (Institut du Radium). Ten dirbo ir Iren su vyru Frédéric Joliot, kurie 1934 metais atrado dirbtinį radioaktyvumą. Marija Kiuri dar sulaukė jų atradimo paskelbimo, tačiau mirė anksčiau, nei jie gavo Nobelio premiją.

Radioaktyvumo tyrimai ir naujų elementų atradimas

Pagrindinis Kiuri mokslinis pasiekimas yra tai, kad ji inicijavo procesą, paneigiantį atomų nedalumą ir nekintamumą. Disertacijos temą Kiuri pasirinko po dviejų fenomenų atradimo 1895–1896 metais: Wilhelmo Rentgeno vardu pavadintų spindulių ir Antoine Henri Becquerelio netyčinio eksperimento, parodžiusio, kad netgi neskleisdamas regimos šviesos, uranas gali apšviesti fotoplokštelę. Nepaisant to, kad daugelį mokslininkų patraukė pirmasis atradimas, antrasis mažai ką sudomino, tačiau Marija išvydo ignoruojamo fenomeno potencialą ir ėmė tirti Pjero instituto sandėliuke. Vėliau tyrėjai stebėjosi, kad Marija Kiuri sugebėjo atlikti atradimus tokiomis skurdžiomis sąlygomis. Testuodama įvairius urano rūdos komponentus, ji nustatė, kas kuo komponentuose didesnė urano proporcija, tuo komponento radioaktyvumas intensyvesnis. Netrukus ji suprato, kad urano komponentų skleidžiami spinduliai ir yra atomo savybė, nesusijusi su cheminėmis ir fizikinėmis komponentų savybėmis.

Kitas jos žingsnis buvo ištirti kitų elementų panašumą į uraną ir jo galimybė orą padaryti laidžiu elektrai. Ji nustatė, kad torio komponentai irgi skleidžia Becquerelio spindulius. 1898 metų liepą ji pirmą kartą panaudojo terminą „radioaktyvumas“, aprašydama abiejų elementų savybes. Paskui nustatė, kad du mineralai — nasturanas ir chalkozinas — netgi aktyvesni už uraną. Jai kilo mintis, kad šiuose mineraluose yra kitas, dar nežinomas elementas, radioaktyvumu pranokstantis uraną. Ji atrado du lig tol nežinotus elementus. Nors šie atradimai buvo paskelbti 1898 metais, praėjo dar 4 metai, kol Marija nustatė radžio atominę masę.

Dvi Nobelio premijos

Pats savaime Becquerelio atradimas nebūtų įvertintas Nobelio premija vos po kelių metų. Tačiau Kiuri šeimai šio atradimo reikėjo, kad pasiektų tai, ką pasiekė, Becquereliui reikėjo jų darbo, kad būtų įvertinti jo paties darbai. Praėjus keliems mėnesiams nuo Röntgeno atradimo, Becquerelis netikėtai aptiko, kad gabalėlis urano rūdos skleidė spinduliavimą, apšviečiantį fotografines plokšteles netgi be šviesos. Apie savo pastebėjimą jis pranešė Prancūzijos mokslų akademijai 1896 metų vasarį, tačiau tuo šios krypties tyrimus jis baigė ir jie mažai ką sudomino. Viena iš priežasčių, kodėl Marija Kiuri savo disertacijos temas pasirinko būtent šį atradimą, buvo būtent tai, kad šioje srityje buvo mažai konkurentų. Be to, kadangi ši sritis buvo nelabai aktyvi, literatūros, kurią, ruošiantis disertacijai, jai reikėjo perskaityti, irgi buvo mažai. Taip ji galėjo daugiau laiko skirti laboratoriniams tyrimams užuot sėdėjus bibliotekoje.

Prie disertacijos kaip bendraautoriaus, svariai prisidėjo Pjeras. Jis su broliu sukūrė elektrometrą, kuriuo Marija galėjo tiksliai matuoti itin silpnus elektros laukus, kuriuos kūrė per orą sklindantis urano spinduliavimas. Kai jo žmonos darbas parodė, kad nasturane ir chalkozine gali būti nežinomas, radioaktyvesnis už uraną elementas, Pjeras atidėjo savo kristalų tyrimus, kad užsiimtų šio elemento paieškomis. Atradus polonį ir radį, Kiuri šeima nutarė pasidalinti pareigas: Pjeras susitelkė į radžio fizikinių savybių tyrimus, o Marija atliko cheminius eksperimentus, siekdama gauti grynus junginius.

Dirbdamas su savo studentu, Pjeras pastebėjo, kas radžio žiupsnelis spontaniškai ir nuolatos skleidžia šilumą, — taip jis atrado atominės energijos fenomeną. Jis su kolegomis pirmieji parodė, kad radiacija gali nužudyti sergančias ląsteles ir kad radžiu galima gydyti vėžį ir kai kurias odos ligas. Taigi, Pjerą galima vadinti dabar plačiai naudojamos radioterapijos tėvu.

Polonį Kiuri šeima nutarė pavadinti Marijos gimtinės garbei. Tuo tarpu pavadinimas „radis“ suteiktas pagal lotynišką radius, reiškusį „spindulys“, nors mokslininkai netrukus išsiaiškino, kad kai kurie radioaktyvių medžiagų skleidžiami spinduliai yra alfa dalelės – helio atomo branduoliai, ir beta dalelės – elektronai. Trečiasis radiacijos tipas — gama radiacija — tikri spinduliai, kurių energija didesnė už rentgeno spindulių ir kurie yra skvarbesni už alfa ir beta spinduliavimą. Kaip ir rentgeno spinduliavimas, gama spinduliai yra elektromagnetinės bangos.

Karališkoji Švedijos mokslų akademija labai atidžiai parinko Kiuri šeimai teiktos Nobelio fizikos premijos formuluotę, kad galėtų ateityje įteikti premiją ir chemijos srityje. Apdovanojimas buvo įteiktas „už savaiminio radioaktyvumo atradimą“. Apie Pjero ir Marijos atrastą polonį ir radį jokios tiesioginės nuorodos nebuvo. Nobelio premija chemijos srityje Marijai buvo suteikta „už įspūdingus nuopelnus chemijos vystymui: radžio ir polonio elementų atradimą, radžio išskyrimą ir šio nuostabaus cheminio elemento prigimties ir junginių tyrimus“.

Kalbant apie dvi Marijos Kiuri gautas Nobelio premijas, verta paminėti kelis įdomius faktus. Pirmas – Marija iš tiesų nebuvo nominuota fizikos premijai. Kai buvo teikiama pirmoji Nobelio premija 1901 metais, buvo potencialių laureatų nominavimo procesas, po kurio jų nuopelnai buvo ilgai vertinami. 1903 metais Prancūzijos mokslų akademija į fizikos premijos kandidatus nominavo Henri Becquerelį ir Pjerą Kiuri, taip atmesdami Mariją.

Marijos nuopelnų galėjo taip likti ir nepripažinti, jei nebūtų įsikišęs nominavimo komiteto narys, švedų matematikas Magnus Gösta Mittag-Leffleris. Laiške Pjerui matematikas paaiškino padėtį. Pjeras atsakė, kad jokiu būdu negalima teikti apdovanojimo už radioaktyvumo atradimą, neįtraukiant Marijos. Taip 1902 metais Marija Kiuri visgi buvo šiai premijai nominuota ir 1903 metais ją gavo.

Dar sudėtingesnė situacija buvo su Nobelio premija chemijos srityje. Ne visi buvo tikri, kad Marija verta antro apdovanojimo, nes jis buvo už tą patį darbą, už kurį jai buvo įteikta fizikos premija. Nors jos 1903–1911 metų tyrimai buvo fundamentalūs, jie nebuvo revoliuciniai.

Manoma, vienas komiteto narys girdėjo apie Marijos Kiuri ir Paulo Langevino skandalą ir palaikė jos nominavimą, siekdamas pademonstruoti, kad mokslo bendruomenė lig šiol vertina Kiuri nuopelnus. Visgi, kitas komiteto narys, Svante Arrhenius, parašė laišką Marijai, kuriame stengėsi įtikinti ją apdovanojimo nepriimti, kol visi kaltinimai jos adresu nebus pašalinti. Kiuri išdidžiai atsakė šio patarimo nepaklausysianti. Jos nuomone, Nobelio premija teikiama už mokslo nuopelnus, o ne už jos asmenišką elgesį, todėl, savaime suprantama, šią garbę priims.

1911 metų gruodžio 10-os d. ceremonijoje Švedijos karališkosios akademijos prezidentas du apdovanojimo įteikimo Marijai pagrindus, iš esmės, už tuos pačius tyrimus: 1) radžio atradimas vienareikšmiškai paneigė ankstesnį mokslininkų įsitikinimą, kad atomai nedalūs ir nekintami, pademonstruodama, kad vienas elementas gali virsti kitu; 2) radžio tyrimai pradėjo naują medicinos kryptį.

Marijos Kiuri indėlis į tolesnius tyrimus

Kas vyksta radioaktyvių elementų viduje, pirmasis iš tiesų suprato fizikas iš Naujosios Zelandijos Ernestas Rutherfordas ir jo kolega, anglų radiochemikas Frederickas Soddy'is. Jų revoliucinis radioaktyvumo proceso paaiškinimas 1908 metais atnešė Rutherfordui Nobelio premiją.

1907 metais amerikietis fizikas Bertramas Boltwoodas išmoko naudoti radiometrinį datavimą, suteikusį informaciją apie akmenų ir kitų geologinių medžiagų amžių. Šiuo metodu lyginamas medžiagos radioizotopų kiekis su jų skilimo produktų kiekiu. JAV Willardas Libby'is atrado radioaktyviosios anglies datavimo metodą, už kurį 1960 metais buvo apdovanotas Nobelio chemijos premija. Naudojant šį metodą, radioaktyviais anglies izotopais galima nustatyti organinių medžiagų amžių.

Radžio institute Kiuri indėlis taip pat nemažas. Nuo 1919 iki 1934 metų jos laboratorijos chemikai ir fizikai publikavo 483 darbus. 1929 metais Salomonas Rosenblumas įrodė kvantinę teoriją. Fernandas Holweckas identifikavo rentgeno spindulius kaip elektromagnetinio spinduliavimo formą. Buvęs Marijos Kiuri asistentas Bertrandas Goldschmidtas, panaudojo jos technikas kurti atominę bombą. Dirbdamas JAV, kur pabėgo per Antrąjį pasaulinį karą, jis išskyrė polonį iš radono vamzdelių, paimtų iš Niujorko ligoninėje.

Vėliau žmonės išmoko radioaktyvumą naudoti įvairiausiais tikslais. Viena iš svarbių jo panaudojimo sričių — radioaktyviais izotopais atveriamos atomo struktūros paslaptys. Radioaktyvūs izotopai naudojami ne tik mokslo tyrimuose ir medicinoje, bet ir įvairiose pramonės srityse, nuo energetikos iki maisto pramonės.

Gaudamas Nobelio premiją, Pjeras Kiuri pabrėžė, kad patekusios į blogas rankas, radžio savybės gali pakenkti žmogui, ir tarė: „Kyla klausimas: ar gebės žmonija gauti naudos iš sužinotų gamtos paslapčių?“ Jis priminė klausytojams, kad Alfredas Nobelis — kurio vardu ir pavadinta premija, – įsteigė ją už lėšas, gautas už dinamito išradimą. Nobelis parodė, kad viena vertus, sprogimai gali palaikyti gerovę, o iš kitos pusės, skleisti mirtį. Dar Pjeras sakė: „Esu iš tų, kurie, kaip ir Nobelis, tiki, kad žmonija iš mano atradimų pasisems daugiau gėrio, nei blogio“.

Išskirtinėje, unikalioje iliustruotoje Lauren Redniss knygoje „Radioactive. Marie and Pierre Curie: A Tale of Love and Fallout“, nepamiršdama tokių teigiamų rezultatų, kaip, pavyzdžiui, radioterapijos atradimas, pabrėžia ir neigiamas puses, pradedant nuo apsinuodijimo radžiu, nuo kurio kentėjo abu Kiuri, ir baigiant atominio ginklo sukeltomis mirtimis ir sunkiais susirgimais. Ji aprašo ir tokius faktus, kaip siaubingas gydymas merginų, trečiajame dešimtmetyje Niu Džersio radiologijos kompanijoje radžio turinčiais dažais dengusių ciferblatus, kad šie šviestų tamsoje, o taip pat 1986 metais įvykusios Černobylio branduolinės katastrofos padarinius ir akivaizdų buvusio KGB darbuotojo Aleksandro Litvinenko nunuodijimą poloniu Londone 2006 metais. Redniss knyga — unikalus pasiekimas, tačiau unikali ji ne priekaištais radioaktyvumo tyrimams.

Nauji faktai apie Mariją Kiuri

Jei kas ir lieka nežinomo apie Marijos Kiuri veiklą, tai tokios informacijos pernelyg mažai. Mokslo prasme produktyviausi jos metai — periodas, kai ji gavo dvi Nobelio premijas. Būtent šiuo savo gyvenimo laiku Marija Kiuri aktyviai dalyvavo mokslo konferencijose, publikavo knygas ir mokslo straipsnius. Vėlesniu gyvenimo periodu ji daugiausiai užsiėmė administraciniais klausimais ir labdaryste. Tačiau vis dar yra kai kas, ką liko sužinoti apie jos gyvenimą. 2014 metų gruodžio 3 dieną sekmadieniniame New York Times numeryje pasirodė straipsnis „Mano promočiutės sesuo atrado francį ir šis ją nužudė“. Veronique Greenwood straipsnyje Kiuri kaltinama nekreipusi dėmesio į su ja dirbusių mokslininkų apsaugos nuo apsinuodijimo radioaktyviomis medžiagomis metodus, naudotus Kiuri laboratorijoje.

1928 metais į Radžio tyrimo institutą (Dabar– Kiuri institutas) kaip asmeninė Kiuri technikos padėjėja įsidarbino 19 metų Marguerite'a Perey, tapusi radioaktyvių elementų izoliavimo eksperte. 1938 metais, tai yra, praėjus keturiems metams po Marijos Kiuri mirties nuo aplastinės anemijos, Perey aptiko naują elementą, kurį, kaip atsvarą Kiuri gimtinės garbei pavadintam poloniui, pavadino franciu. Savo straipsnyje Veronique Greenwood, drauge su kankinamos savo promočiutės sesers mirties nuo vėžio 1975 metais aprašymu, išvardina ir kitus instituto darbuotojus, nukentėjusius nuo radžio aktyvumo sukeltų ligų. Straipsnio pabaigoje Greenwood pateikia jaudinantį Instituto darbo verdiktą: „Susidaro įspūdis, kad Kiuri laboratorijoje pasiaukojimas mokslui buvo demonstruojamas siekiu apsinuodyti, lyg būtent tokia auka vardan naujų žinių tiriamajai veiklai suteiktų reikšmę ir svarumą“. Taigi, netgi žinomiausia pasaulyje mokslininkė nėra be trūkumų ir neapsaugota nuo pagrįstos kritikos.