Astronomijos mokslas ir religija: nuo istorijos iki buko interpretavimo

Prieš rašytinę istoriją religija kildinama iš laidojimo apeigų, kur seniausias aptiktas kapas buvo 100 000 metų senumo, pirmasis žinomas kremavimas prieš 42 000 metų. Nuo panašaus laikmečio aptinkamos ir skulptūrėlės, reliktai neturėję praktinės naudos ir galimai naudoti religinėse apeigose. Nuo 27 000 m. p.m.e aptinkamos ir įkapės, vienareikšmiškai liudijančios tikėjimą pomirtiniu gyvenimu.

Astronomija yra seniausias gamtos mokslas ir jos istorija neatsiejama nuo pirmykščių religijų. Šios dangaus objektus dažnai priskirdavo dievybėms ir mitoligizuodavo. Dangaus ženklų skaitymas ir interpretavimas turėjo ir praktinę reikšmę: žyniai-astronomai pagal juos pranašaudavo gamtos reiškinius, tokius kaip sausros ar liūtys ir pan.

Žinoma, tokia dangaus skliauto interpretacija šiais laikais vadinama astrologija ir nieko bendro su mokslu neturėjo. Bet poreikis suprasti dievybes, ir perduoti šias žinias tiek tikintiesiems, tiek ir būsimiems žyniams, taip pat sukūrė poreikį dokumentuoti dangaus skliautą. Seniausias manomas žvaigždėlapis atrastas išskaptuotas mamuto iltyje prieš 32 000 metų, su, spėjama, Oriono žvaigždynu (t.y., žvaigždėmis, kurių dalis priskiriamos Oriono žvaigždynui). T.y., žvaigždžių „raštas“ aplenkė kalbos raštą daugiau, nei 20 000 metų. Pirmykštis piešinys viename Lascaux urvų pietvakarių Prancūzijoje, manoma, sukurtas 33 000-10 000 metų ir vaizduoja Sietyno, Vasaros trikampio ir Šiaurės vainiko žvaigždes. Daugybė kitų artefaktų aptinkama visame pasaulyje iki rašto atsiradimo.

Pirmykštėse religijose šiaurinės žvaigždės, kurios yra matomos visais metų laikais, dažnai būdavo asocijuojamos su tamsa, mirtimi ir pomirtiniu gyvenimu ir šiuos aspektus reprezentuojančiomis dievybėmis. Galima sakyti, kad pirmykštėse civilizacijose astronomija, religija ir astrologija buvo neatskiriamos. Čia reikia nepamiršti, kad visi šie terminai įvesti gerokai vėliau, ir tik iš šiandieninės perspektyvos galime analizuoti, kuri tikėjimo dalis buvo sakralinė, kuri grįsta realybe, o kuri – pranašystėmis.

Pagrįsti religijos ir pranašysčių tikrumą buvo pagrindas. Net mėgėjiškas dangaus stebėtojas pastebėtų, kad dalis žvaigždžių, tokių, kaip Šiaurinė, (šiaurės pusrutulyje, kur buvo dauguma pirmykščių civilizacijų) matomos bet kuriuo metų laiku, tuo tarpu dalis žvaigždžių priklausomai nuo metų laiko gali nepakilti virš horizonto. Šitaip, vos pažiūrėjus į žvaigždes, ir žinant kaip jos siejasi su metų laikais, galima numatyti sezoninius reiškinius, tokius, kaip Nilo potvyniai. Jeigu konkrečios žvaigždės patekėjimas leidžia pranašauti potvynius, kas gali paneigti, kad yra priežasties ir pasekmės ryšys? Tikrai ne senovės Egipto žemdirbys.

Tad, jei dangaus ženklų stebėjimas gali patikimai pasakyti, kuomet prasidės potvyniai, tik sugebėjimo perskaityti dangaus reiškinius gebėjimo klausimas, ką jie dar slepia. O jei dangaus nuskaitymas buvo nesėkmingas, juk danguje daugybė žvaigždžių, kurias galima apkaltinti kišantis. Ypač, jei tai galima padaryti post factum. Religijos ir mokslo koncepcijos (tuo labiau mokslinio metodo) išgrynintos tik per paskutinius kelis šimtus metų, tad astrologija ilgą laiką laikėsi kaip svarbus „mokslas“ lygiai tiek pat apie žemdirbystę, kiek apie viso gyvenimo prasmę. Mėnulio kalendorius ir dabar ne ką mažiau aktualus, nei anksčiau, tik jis prarado mitologinį vaidmenį.

Apie astronomijos vaidmenį senovėje žinome dar palyginti mažai. Europoje vis dar atrandama priešistorinių artefaktų, liudijančių pirmykščių Europiečių žinias apie dangaus skliautą. Pvz., Warren lauke (Škotija) 2004 m. atrastas seniausias pasaulyje kalendorius, lenkiantis kitus 5 000 m., 10 000 m. senumo. Prireikė 9 metų identifikuoti šio „prietaiso“ paskirtį: 12 duobių, kuriose manoma, buvo mediniai kuolai, atitinka mėnulio fazes, taip pat saulėgrįžos pozicijas.

Šis kalendorius buvo naudojamas ir koreguojamas kelis tūkstančius metų. Panašią paskirtį turėjo ir 7 000 m. senumo Goseck žiedas Vokietijoje, kuris buvo 75 metrų skersmens koncentrinių griovių kompleksas su dviem medinėms sienomis su praėjimais, atitinkančios abiejų saulėgrįžų Saulės patekėjimo ir nusileidimo vietas, naudotas porą šimtų metų. Centrinėje Europoje apie 140 panašių to laikmečio struktūrų. Netoliese aptiktas Nebra dangaus diskas iš bronzos amžiaus. 2,2 kg svorio 30 cm skersmens diskas naudotas 400 metų prieš 4 000 metų, kuriame atvaizduotos mėnulio fazės ir Sietyno žvaigždynas. Disku buvo galima sekti 354 dienų mėnulio kalendorių su keliamaisiais metais kas 2-3 m., taip sinchronizuojant su Saulės metais.

Įvairūs priešistoriniai astronominiai prietaisai aptinkami visame pasaulyje: Mesopotamijoje, Indijoje, Graikijoje, Egipte, Kinijoje, Majų civilizacijoje kartu su plačiai žinomu majų kalendoriumi, pranašaujančiu pasaulio pabaigą. Iš archeologijos pusės itin įdomu įsivaizduoti, kaip archeologai atseka prietaiso paskirtį, ypač, kai „prietaisai“ gali būti nuo dirbtinių konstrukcijų iki keistų mechaninių prietaisų. Atrastų žvaigždėlapių identifikavimas taip pat nėra triviali užduotis – Žemė skrieja žvaigždžių atžvilgiu ir stebėtojo atžvilgiu artimiausios žvaigždės (kurios dėl artumo yra ir ryškesnės) dangaus skliaute dabar yra kitose pozicijose, nei priešistorėje, tad ir žvaigždėtas dangus šiek tiek skyrėsi nuo dabartinio.

Vis dėlto, priešistorėje religija ir astronomija žengė koja kojon. Seniausias astronomijos ir religijos susikirtimas dokumentuotas senovės Graikijoje. Graikų astronomas Anaxagoras tikėjo, kad dangaus kūnai evoliucionuoja, o Saulė tėra degantis akmuo, o ne Saulės dievas Helijas. Šios mintys kilo daugiausiai stebint meteorus, ir Anaxagoras nuspėjo meteoritų egzistavimą. Atitinkamai ir likę dangaus kūnai galėjo būti karštesni ar vėsesni akmenys, krentantys į Žemę. Helijo išvadinimas degančiu akmeniu Anaxagorui kainavo suėmimą ir ankstyvą išėjimą į pensiją iš astronomijos amato.

Bene žinomiausia religijos ir astronomijos priešprieša buvo ginčas heliocentrinės ir geocentrinės teorijos konfliktas. Nors pirmosios žinomos teorijos, kad Žemė nėra Visatos centras, siekė dar Antiką, tai tebuvo alternatyvios teorijos. Nikolajaus Koperniko teorija suformuluota dar 1510 m. Kopernikas apie 1532 m. baigė formuluoti savo teorijas, bet neskubėjo jų publikuoti dėl baimės kaip jos būtų sutiktos. 1533 m. Johann Albrecht Widmannstetter dėstė seriją paskaitų apie Koperniko teoriją Romoje, jų klausė ir popiežius Klementas VII su keliais kardinolais. 1536 m. vienas kardinolų parašė laišką Kopernikui, išreikšdamas susidomėjimą jo teorijomis. Kopernikas savo teorijas publikavo tik savo mirties metais 1543 („De revolutionibus orbium coelestium“). Publikacija buvo tik šiek tiek kontroversiška. Tridento susirinkime, devynioliktajame visuotiniame Katalikų bažnyčios susirinkime, pradėtame, nuo knygos išleidimo praėjus 2 metams, ir vykusiame su pertraukomis iki 1563 m., Koperniko teorija dėmesio nesulaukė.

Tuo metu teologija ir gamtos mokslai buvo vystomi kaip atskiros disciplinos. Geocentrinė sistema buvo visuotinai priimta nuo senovės Graikijos laikų, Bažnyčia nebuvo iš esmės prieš gamtos mokslų progresą ir net prieštaravimas religinėms tiesoms iš dalies buvo iš dalies leistinas – teologija nesirėmė absoliutizmu ir darė prielaidą, kad dalis religinių interpretacijų gali būti klaidingos. Vis dėlto, iš religinės pusės, Koperniko teorijos prieštaravo Biblijos dalims, teigiančioms, kad Žemė statiška, ar net, kad Saulė buvo kuriam laikui sustabdyta nuo sukimosi aplink Žemę stebuklo vardan.

M. Koperniko biografija

Iš astronominės pusės, Tycho Brahe, kurio teorijos buvo tarp geocentrizmo ir heliocentrizmo kritikavo, kad jei Žemė suktųsi aplink Saulę, turėtume stebėti kasmetinį paralaksą, kuomet žvaigždės šiek tiek pasislinktų stebėtojo atžvilgiu priešingais metų laikais. Kopernikas teisingai prognozavo, kad paralaksas būtų nykstamai mažas, jei žvaigždės yra toli, bet tuo metu nei tokio dydžio paralakso, nei atstumo iki žvaigždžių nebuvo galima išmatuoti. Galilėjas buvo vienas Koperniko teorijos šalininkų ir 1615 m. inkvizicijos buvo apkaltintas bandymu perrašyti Bibliją. Galilėjas turėjo vykti į Romą pasiaiškinti ir ginti savo teorijas, tiesa, ne iš teologinės, bet iš astronominės pusės, nuo argumentų, daugiausiai besiremiančius Brahe teorija. 1616 m. inkvizicija oficialiai paskelbė heliocentrizmą nesąmone ir erezija. Galilėjui buvo oficialiai uždrausta skleisti heliocentrizmo idėjas, o Koperniko De Revolutionibus buvo uždrausta iki bus atliktos „reikiamos“ korekcijos.

Galilėjas šiam įsakymui pakluso iki buvo išrinktas popiežius Urbonas VIII. Šis buvo Galilėjo fanas, ir prieštaravo Galilėjo baudimui 1616 m. Jis delegavo Galilėjui parašyti knygą, kurioje būtų heliocentrizmo teorijos stiprybės ir silpnybės, akcentuojant neremti heliocentrizmo tikrumo. Ši knyga buvo išleista 1632 m. („Dialogo sopra i due massimi sistemi del mondo“), kaip heliocentristų ir geocentristų pokalbis ir autorizuota tiek popiežiaus, tiek inkvizicijos. Istorikų manymu, Galilėjas netyčia pavaizdavo Simplicijų, geocentrizmo gynėją, kaip dažnai besipainiojantį savo argumentuose prasčioką. Atitinkamai, knyga pasitarnavo, kaip stipri parama heliocentrizmui. Praradęs popiežiaus pasitikėjimą, Galilėjas buvo vėl teisiamas inkvizicijos ir nepaisant savo kaltės neigimo, buvo nuteistas įkalinimui iki gyvos galvos, o visų Galilėjo darbų publikavimas buvo uždraustas.

Heliocentrizmo pavyzdys gerai iliustruoja religijos ir astronomijos, ar mokslo apskritai, priešpriešą. Progresuojant teleskopams ir žinioms apie supančią Visatą ir heliocentrinis Visatos suvokimas liko praeityje, net Paukščių Takas nėra laikomas kažkuo ypatingu, nepaisant to, kad jame gyvename. Žmogus vis dar vaidina centrinę rolę visose religijose, bent jau tam, kad tikėjimas būtų reikšmingas. Žmogaus sukūrimo mitas nebėra interpretuojamas pažodžiui, nors prieštaravimas evoliucijos teorijai vis dar gajus JAV religinėse bendruomenėse. Kol nesame aptikę ateivių, tiesiog nežinome žmogaus vietos Visatos kontekste. Tad yra vietos tikėjimui, kad Visata buvo sukurta taip, kad joje atsirastų žmonės (taip vadinamas antropocentrinis principas). Arba galima tikėti, kad tai tėra atsitiktinumas. Galų gale, jei kai kurios fundamentalios konstantos būtų vos šiek tiek kitokios, negalėtų egzistuoti anglies atomai, ir atitinkamai, žmogus. Kas lėmė konstantų vertes yra neatsakytas klausimas, ir netgi ar tikrai fundamentalios konstantos nekinta (kol kas tyrimai rodo, kad ne).

Savo prigimtimi astronomija ir mokslas neprieštarauja religijai, nes tiria fizinį pasaulį, o ne ieško dievybės apraiškų. Didelė dalis astronomų yra tikintys ir tai visiškai netrukdo gilintis į Visatos reiškinius. Vatikanas net turi savo oficialią mokslinę observatoriją ir dabar vykdančią aukščiausio lygio mokslinius tyrimus. Konfliktas atsiranda, kai religiniai tekstai interpretuojami bukai, pažodžiui. Jeigu paliekama erdvė atviram religinių tiesų interpretavimui, tuomet natūraliai atsiranda vieta ir tam, kad religines tiesas surašę ir perrašę senovės rašytojai tegalėjo jas interpretuoti pagal savo žinių ribas, taip pat dalis jų turi perkeltinę prasmę.