Kas ir kodėl pavadino mūsų planetą „Žeme“. Planetos vardo kilmės paslaptis

Mūsų Saulės sistema yra neįtikėtina vieta, pilna dangaus kūnų su intriguojančiais ir žaviais pavadinimais. Pavyzdžiui, planeta Venera pavadinta romėnų meilės deivės vardu, o didžiausia Saulės sistemos planeta Jupiteris – senovės dievų panteono karaliaus vardu, rašo „IFLScience“.

Taip pat yra mūsų planeta Žemė, kurios pavadinimas gali atrodyti mažiau „žavus“, bet kodėl taip yra? Kodėl pasirinkome šį pavadinimą savo planetai. Kaip ir galima tikėtis, atsakymas yra sudėtingesnis, nei gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio.

Pirma, verta prisiminti, kad ne visi planetą vadina „Žeme“ (Earth), šis pavadinimas daugiausia siejamas su Vakarų kultūromis, ypač angliškai kalbančiomis. Pavadinimas „Žemė“ turi gana sudėtingą etimologiją ir aiškiai kilęs ne iš romėnų mitologijos.

Žodis „Earth“ kilęs iš germanų kalbos žodžio „erda“ ir senosios anglosaksų kalbos žodžio „ertha“, kuris reiškia kažką panašaus į „žemė, kuria eini“. Anglosaksai buvo germanų grupė, kuri įsiveržė į Angliją ir Velsą po Romos imperijos žlugimo maždaug 450 mūsų eros metais.

Kaip dažnai būna istorijoje, įsibrovėlių kultūros ir kalbos aspektai laikui bėgant mutavo ir keitėsi. Tai galiausiai lėmė senosios anglų kalbos atsiradimą VII amžiaus viduryje, anksčiausiai užfiksuotą šnekamosios anglų kalbos formą. Būtent iš šios kalbos turime žodį „eorþe“ (tariama „er-thu“), kuris dažniausiai reiškia „dirvožemis“, „žemė“, „šalis“ arba „žemė“.

Kitose Šiaurės Europos kalbose taip pat yra panašių žodžių. Pavyzdžiui, senoji prancūzų kalba turi žodį „erthe“, o šiuolaikinė vokiečių kalba – „Erde“, o olandų – „Aarde“. Tikėtina, kad visi šie žodžiai yra kilę iš protogermanų kalbų.

Skirtingose ​​kultūrose atitinkamas žodis „Žemė“ turėjo gilesnę reikšmę. Kaip ir daugumoje šiuolaikinių visuomenių, žmonės anksčiau buvo glaudžiai susiję su žeme (dirvožemio prasme) – tai buvo būtinybė norint išgyventi: tai buvo vieta, kur jie gyveno, iš kur kilo gyvybė ir kas teikė didžiąją dalį maisto. Juk net ir po mirties žmonių kūnai buvo grąžinami į žemę.

Tačiau tai buvo ir materialių dalykų vieta, mūsų „pasaulis“, priešingai nei anapusinis pasaulis: požemis ar dangus, kur gyveno dievai. Nors daugelyje mitologijų šios antgamtinės erdvės kartais buvo susijusios su žmonių sfera, vis dėlto jos buvo „atskirtos“ nuo mūsų. Panašias idėjas matome senosios anglų kalbos žodyje „middangeard“, kuris, kaip ir norvegų Midgardas, reiškė žmonių gyvenamą pasaulį.

Lotyniškų tradicijų paveiktose kultūrose planetai apibūdinti dažnai buvo vartojamas žodis „terra“. „Terra“ reiškia žemę. Žodis yra naudojamas sudaryti daugelį šiuolaikinės anglų kalbos žodžių, pavyzdžiui: „terrestrial“ („žemiškas“), „subterranean“ („požeminis“), „extraterrestrial“ („nežemiškas“).

Manoma, kad žodis „terra“ kilo iš romėnų, iš kurių „gavome“ ir kitų mūsų Saulės sistemos planetų pavadinimus. Senovės romėnai paprastai vadino planetas savo dievų vardais, rinkdamiesi pavadinimus pagal planetų išvaizdą, kaip matė jas dar prieš išrandant teleskopus.

Dar nuo senovės Babilono laikų mūsų planeta nebuvo suvokiama kaip „planeta“, o žmonių sąmonėje reprezentavo žemę, kuria mes vaikštome. Mokslininkai mano, kad tai paaiškina faktą, kodėl žmonės savo gyvenamai vietai pasirinko tokį „žemišką pavadinimą“.

Žemė buvo pripažinta planeta tik XVI–XVII a. Anksčiau senovės žmonės tikėjo, kad tai tiesiog Visatos centras, aplink kurį sukasi visa kita.