Darvinizmui neseniai sukako 160 metų. Ar ištvers dar antra tiek?

Darvino evoliucijos teorija visam laikui pakeitė mūsų supratimą apie gamtą, gyvybę Žemėje ir mus pačius. O jos autorius lig šiol lieka genialaus tyrėjo ir mokslo revoliucionieriaus pavyzdžiu. Tačiau didžiojo mokslininko biografija nesibaigia ir praėjus 140 metų po jo mirties. Ji tęsiasi: Charleso Darwino asmenybė ir lemtis — kaip ir jo sukurta evoliucijos teorija — vis naujai interpretuojama ir aiškinama. Ir ši, pomirtinė, biografija ne vien puošiama laurais; joje ir reputaciniai nuostoliai, dėl kurių, tarp kitko, pats mokslininkas vargu ar kaltas.

Be polinkio mitologizuoti, žmonija niekaip negali atsikratyti dar vieno keisto įpročio —žvelgti į ateitį. Ypač tokią tolimą, kurios niekas iš mūsų tikrai neišvys. Darvinizmui ne taip seniai sukako 160 metų. Ar išbus ji dar tiek pat?

Pats biologinės evoliucijos, natūralaus rūšių atsiradimo faktas atrodo nepajudinamas — tai pripažino ir Kristaus vietininkas žemėje (Romos popiežius). Su natūralia atranka reikalai kiek sudėtingesni. Nors daugumai šiuolaikinių biologų jos realumas ir esminis vaidmuo evoliucijoje ypatingų dvejonių nekelia, mokslo bendruomenėje yra ir „ereziarchų“. „Evoliucija ne pagal Darviną“ — respektabilių mokslo darbų tema: antidarvinistai, nors jų ir mažuma, kapituliuoti nesirengia. Remiantis dabartinėmis žiniomis, negalima atmesti, kad ateityje apsistosime prie to, kad evoliucija gyvojoje gamtoje vyksta skirtingai ir natūralioji atranka — tik vienas iš įmanomų būdų. Tačiau netgi tai nė kiek nesumenkins nei natūraliosios atrankos reikšmės, nei ją atradusių Ch. Darwino ir A. R. Wallace'o didybės, ir darvinistinis evoliucijos modelis liks kaip viena iš kelių besirealizuojančių biosferoje.

Visiškas darvinizmo krachas įmanomas tik tuo atveju, jeigu bus nepaneigiamai įrodyta, kad gamtoje niekas neatitinka natūraliosios atrankos.

Moksle nėra absoliučiai nepajudinamų teorijų (nepainioti su faktais!). Darvinizmas irgi nėra apdraustas nuo atsidūrimo tarp paneigtų mokslo doktrinų. Tačiau kol kas jokių tokios lemties požymių nesimato. Negana to, kai kurių autorių manymu, Darvino mokymas tapo paskutiniu revoliuciniu biologijos įvykiu, užbaigusiu didžiųjų šio mokslo atradimų epochą. Visi įspūdingi vėlesni — Mendelio dėsniai, dvigubos DNR spiralės dešifravimas ir panašaus masto pasiekimai — tebuvo Darvino teorijos „išplėstiniai komentarai“. Kad ir kokie jie reikšmingi patys savaime, nė vienas iš jų taip nesupurtė mokslo pastato, kaip jį sukrėtė „Rūšių atsiradimas“. Netgi buvo prabilta apie „mokslo pabaigą“ — tą prasme, kad visi išties fundamentalūs atradimai jau padaryti ir XXI a. mokslininkams telieka bendrai jau baigtą pasaulio vaizdą tik šiek tiek pataisyti ir papildyti. Vadinasi, priešaky nesimato nei naujų Kopernikų, nei „guvaus proto Niutonų“? Man tai atrodo menkai tikėtina, tačiau ar verta spėlioti, kokios konkrečiai gamtos mokslų revoliucijos mūsų laukia?‥

Vieno iš įtakingiausių šiuolaikinių mokslo filosofų Danielio Dennetto vertinimu, dabartinės formos darvinizmas atrodo nepajudinamas ir kasdien sulaukia vis naujų patvirtinimų. Pasak Dennetto, labiau tikėtina, kad „tapsime didžiulio fizikos perversmo liudininkais, nei biologijos“. Panašiai, kaip astrologai ir okultistai periodiškai skiria naujas tai pasaulio pabaigos, tai mirtį nešančios Nibiru planetos pasirodymo datas, , taip ir visos pranašystės apie greitai įvyksiantį darvinizmo galą, (gal jau artimiausią penktadienį), kaskart neišsipildo.

Norisi tikėti, kad niekada neprisikels pavojingiausios darvinistinės teorijos išvados — tos, kurios paremtos nekritiniu natūralios atrankos ir kovos už egzistavimą principų perkėlimu į žmonių bendruomenę. XX amžiaus totalitariniai mąstytojai ir režimai susižavėjo iš esmės darvinistine idėja, kad individo interesai gali ir privalo būti paaukoti vardan rūšies (populiacijos) interesų. Pakeitus „rūšies“ sąvoką „rase“ ar „nacija“, o „individą“ „asmenybe“, bus paprasčiausias socialinis darvinizmas. Tačiau tai intelektualinis nukrypimas, uždraustas triukas, kaip išsireikštų sportininkai. Jis uždraustas ne tik racionaliu pagrindu, bet ir moraliniais sumetimais. Tokia ekstrapoliacija nolens volens pateisina daugelį žiaurumų, o taip pat prieštarauja teisės į gyvybę pripažinimui didžiausia vertybe. Štai todėl, kai 1870-ais m. socialiniai darvinistai grindė Tasmanijos aborigenų naikinimą jų „geologine arba paleontologine lemtimi“, nenumaldoma gamtos dėsnių logika, tai buvo ne tik nemoksliška, bet ir tiesiog amoralu.

Amžina kova — dantimis, nagais ar sparnuotomis raketomis — visiškai nėra universalus gamtos dėsnis! Laukiniai gyvūnai pateikia daugybę altruizmo ir tarpusavio pagalbos pavyzdžių, apie ką rašė ne tik kunigaikštis P. Kropotikinas, bet ir pats Darvinas (paskaitykite jo knygas su pieštuku rankose, atrasite ir apie altruizmo evoliuciją, ir apie tarpusavio pagalbą gyvūnų pasaulyje). Tokie socialiniai darvinistai ir radikalai, kaip Dmitryjus Pisarevas skaitė ją įdėmiai, bet šališkai, išgriebdami iš konteksto reikiamus jiems pasisakymus ir ignoruodami visa kita. Siaubingi praėjusio amžiaus įvykiai parodė, koks pavojingas gali būti toks vienpusis perskaitymas.

* * *

Talmude yra pasakojimas, kaip pas rabiną atėjo pagonis ir pareiškė: „Aš priimsiu tavo tikėjimą, jeigu sugebėsi, kol stoviu ant vienos kojos, paaiškinti man judaizmo esmę“. Rabinas pasakė: „Nedaryk kitam to, ko nenori, kad būtų daroma tau. Čia esmė, visa kita – komentarai. Eik ir mokykis“. Darvinas veikiausiai sugebėtų padaryti kažką panašaus, jeigu kas tinkamai paklausinėtų. Laiške, kurį jis rašė vokiečių zoologui H. G. Bronnui, randame, ko gero, glausčiausią centrinės darvinizmo idėjos pateikimą, kurį visai galima spėti išklausyti, stovint ant vienos kojos:

Žmogus pakeitė ir tuo pačiu pagerino grynakraujus jojamuosius žirgus atrinkdami greitesnius individus, ir esu tikras, kad kovoje už išlikimą, panašios smulkios laukinių arklių variacijos, jeigu jos [būdavo] jai naudingos, turėjo būti atrinktos ir išsaugotos Gamtos, iš kur ir [terminas] Natūrali Atranka.

Jei koks dabartinis, amžinai laiko niekam neturintis skaitytojas, kuris toks užimtas, kad jam netgi audioknygai laiko nelieka, paprašys manęs kuo glausčiausia forma išreikšti pagrindinę šios knygos mintį, aš atsakysiu taip: darvinizmas — tai paūgėjusios žmonijos mokslo teorija, pakankamai brandžios atsisakyti vaikiško tikėjimo stebuklais. Ji atitinka tą kiekvieno žmogaus gyvenimo momentą, kai jis suvokia, kad jo tėvai nėra amžini ir kad jis liks vienas visame pasaulyje ir pats atsakys už save, o taip pat už savo palikuonis, jeigu jų susilauks. Darvino pasiūlytas požiūris į pasaulį, blaivus ir rimtas — tai žvilgsnis žmogaus, atsisveikinusio su pasakiškus ankstyvos vaikystės kosmosu ir suprantančio, kad nėra nei Kalėdų senio, nei gerųjų burtininkų (blogųjų, beje, irgi). Kad „abejingajai gamtai“ nerūpi jo džiaugsmai, siekiai ir norai. Kad gamtos dėsniai akli, kurti ir nebylūs, ir ko nors maldauti jų — tuščias laiko švaistymas.

Evoliucionizmas tvirtina, kad žmogus — ne gamtos karalius, o viena iš daugybės natūraliai atsiradusių biologinių rūšių. Kitaip nei skelbiama senojo testamento mite, jis neturi „pirmenybės“ ir „viešpatavimo“ gamtoje teisės, kas, tikriausiai, ir gerai, nes, jeigu jis imsis „viešpatauti“ rimtai, visu savo techniniu arsenalu, tai sugriaus biosferą. Ekocidas, technogeninės katastrofos, „šeštasis išmirimas“… Darvinistinis mąstymas moko mus savarankiškumo, supratimo, kad nėra jokių antgamtinių užtarėjų ir gynėjų danguje, kaip nėra ir „piktosios dvasios“, kuriai būtų galima perkelti atsakomybę už įvykdytą blogį.

Tokio paprasto ir logiško (tik be socialinio darvinizmo ekscesų!) požiūrio taško priėmimas prilygsta sąmoningam pilno nuostabių iliuzijų gyvenimo atsisakymui. Didysis vokiečių sociologas Maxas Weberis kalbėjo apie pasaulio „atbūrimą“ (𝐸𝑛𝑡𝑧𝑎𝑢𝑏𝑒𝑟𝑢𝑛𝑔 𝑑𝑒𝑟 𝑊𝑒𝑙𝑡) mokslu. ХХ amžiaus pradžioje jis konstatavo:

„…pasaulis atburtas. Daugiau nereikia griebtis magiškų priemonių palenkti savo pusėn ar pavergti dvasias, kaip tai darė pirmykščiai žmonės, kuriems tokios paslaptingos jėgos egzistavo. Dabar viskas daroma techninėmis priemonėmis ir skaičiavimais“.

Kai Darvinas publikavo savo evoliucijos teoriją, ko gero „atbūrimas“ galutinai pasiekė savo tikslą, praėjo negrįžties tašką. Viskas taip. Bet ar nebūna daugeliui mūsų gaila prarasto vaikystės pasaulio, kupino pasakiškų fėjų, stebuklų, paslapčių? Ar ne ši nostalgija kalta dėl atkaklaus priešinimosi tam, ką biologai, o ir praktiškai visi gamtos mokslų atstovai, laiko savaime suprantamu dalyku? Priešinimosi nepaisant logikos, nepaisant per paskutinius šimtmečius paleontologijos, astronomijos, geologijos, genetikos, etologijos sukauptų faktų Babilono … Profesionalius mokslininkus (taip pat ir mane) tai dažniausiai neramina, rodosi jiems atviru iracionalizmu (jeigu ne karingu neišmanėliškumu). Bet prisiminkime pagrindinį darvinisto įžadą: jeigu koks nors požymis (šiuo atveju iracionalizmas) egzistuoja, vadinasi, jis atlieka kažkokią prisitaikymo funkciją, antraip natūralioji atranka seniai būtų su juo susitvarkiusi. Juk ir vykstant socialinei evoliucijai, biologinės evoliucijos mechanizmai tebeveikia.

Iracionalus mokslo tiesų neigimas galėtų būti paaiškintas tuo, kad gamtos mokslai piešia mums ganėtinai griežtą ir netgi žiaurų pasaulio vaizdą. Gyvoji gamta pagimdė žmogų — protingą, sąmoningą, kenčiantį ir besiviliantį padarą — absoliučiai neprotingu, betiksliu ir nesuprogramuotu procesu. Visatą valdo nepermaldaujami, niekam išimių nedarantys gamtos dėsniai. Pasaulyje, pilname dvasių, tegul ir piktų, gyventi kažkaip paprasčiau. Juos galima pamaloninti, apgudrauti ar atsitverti galų gale. Su gamtos dėsniais tokie triukai neveikia. Netgi amžinosios žmonių pomirtinio gyvenimo ir atpildo už žemiškuosius darbus viltys šiuo požiūriu – tiesiog iliuzija. Tikėjimas, galintis gan lengvai užgesti, kaip tai nutiko Čarlzo Darvino gyvenime. Daugelį toks požiūris į pasaulį gąsdina, atstumia nuo mokslinio pažinimo. Nepaisydami nieko, jie ieškos alternatyvaus pasaulio vaizdo, kuriame yra Aukščiausios jėgos, kažkokia stebuklinga protinga pradžia, koks nors amžinoji Prasmė. Bet toks pasaulio vaizdas jau nėra mokslinis. Pasaulio pažinimo paskirtis nėra guosti, auklėti ar mokyti mus, kaip teisingai elgtis. Fizika, astronomija, biologija tik aprašo gamtos pasaulį, kuriame gyvename, stengiasi atskleisti jo dėsnius racionaliu būdu, kurį kažkas sėkmingai apibūdino kaip „koncentruotą sveiką protą“. Ir ne daugiau. Todėl klydo Ernstas Haeckelis ir jo pasekėjai, priėmę darvinizmą kaip „XIX amžiau pranašystę“, pagrindą naujos religijos, galėsiančios nugriauti išklerusią ideokrikščioniškąją doktriną ir moralę. Praėjus pusantro amžiaus, žinome, kad to neįvyko.

Visuotinis protų sukrėtimas, kurį sukėlė „Rūšių atsiradimas“, dar nenurimo. Pasak Danielio Dennetto, „partizaninis karas prieš darvinizmą „tęsiasi netgi tarp mokslininkų“. Laiminga pabaiga slepiasi neapibrėžtos, abejotinos ateities rūkuose. Uroboras, gigantiška mitinė gyvatė taikiai miega, įsikandusi savo uodegos galiuką.

Čarlzas Darvinas tapo didingiausiu iliuzijų griovėju pasaulio istorijoje. Ir,nors nemažai mokslininkų jį aukština kaip didį aiškiaregį, dauguma žmonių tokio „įžūlumo“ neatleidžia niekam.

M. Vinarskis
republic.ru

Knygos „Miręs liūtas: Pomirtinė Darvino ir jo idėjų biografija“ autorius Maksimas Vinarskis, biologas, daug metų apmąstęs Darvino biografiją ir jo kūrinius, pateikia savo atsakymą į klausimą, kodėl būtent Darvino teorijai teko garbė visam laikui pakeisti žmonijos įsivaizdavimą apie save pačią, savo kilmę ir savo vietą pasaulyje. Ir bendrai, koks gi yra gyvenimas „Darvino visatoje“.