„Slypi daugiau įdomybių nei matoma iš pirmo žvilgsnio. Slapta turbulencija Žemės atmosferoje“

Nauja išsami garsiojo Vinsento Van Gogo paveikslo „Žvaigždėta naktis“ analizė atskleidžia stulbinamą panašumą su „slapta turbulencija“ Žemės atmosferoje. Tai reiškia, kad šis ikoniškas menininkas turėjo išsamų supratimą apie gamtos procesus.

Nauji tyrimai rodo, kad „Žvaigždėta naktis“ paveiksle slypi daugiau įdomybių nei matoma iš pirmo žvilgsnio.

Jis turbulentiškas, susiraizgęs dangus turi daug bendro su nematomais skysčių dinamikos procesais, vykstančiais realioje atmosferoje.

Taip teigiama analizėje, kurioje buvo nagrinėjami paveikslo potėpiai ir spalvos, rašo „Livescience“.

Naujame tyrime mokslininkai išanalizavo smulkiausias potėpių ir spalvų detales ir nustatė, kad abu šie komponentai labai panašūs į „slaptą dujų turbulenciją“ atmosferoje.

„Tai atskleidžia gilų ir intuityvų gamtos reiškinių supratimą“, – teigė tyrimo bendraautoris Yunsianas Huangas, hidrodinamikos ir okeanografijos ekspertas iš Siamenio universiteto Kinijoje.

„Tikslus Van Gogo turbulencijos vaizdavimas galėjo būti įkvėptas debesų ir atmosferos judėjimo tyrimų arba įgimto pojūčio, kaip užfiksuoti dangaus dinamiką“, – svarstė mokslininkas.

Van Gogas šį paveikslą sukūrė 1889 metų birželį, kai gyveno prieglaudoje pietų Prancūzijoje, bandydamas atsigauti po psichinės krizės, per kurią jis nusipjovė ausį.

Šedevras, nutapytas aliejumi ant drobės, vaizduoja sūkuriuojantį dangų iš menininko kambario lango su įsivaizduojamu kaimeliu priekyje.

Paveikslas garsėja savo detalėmis potėpiuose ir ryškių atspalvių naudojimu.

Mokslininkai kruopščiai ištyrė 14 „sūkurių“ danguje. Šios formos atitiko Kolmogorovo dėsnio prognozuotas taisykles – fizinį dėsnį, aprašantį, kaip atmosferos dujos juda skirtingais masteliais, priklausomai nuo inercinės energijos.

Paveiksle ši inercinė energija perteikiama intensyviais geltonais tonais, pažymėjo mokslininkai.

Kai mokslininkai atidžiau išnagrinėjo sūkurius, jie taip pat pastebėjo, kad atstumas tarp potėpių ir jų svoris atitiko Batcheloro masteliavimo taisyklę, kuri apibūdina, kokio mažumo gali būti sūkuriai ir lašai, kol jie išsisklaido turbulentiniame skystyje.

Tačiau esmė ta, kad šis savo dėsnius sukūrė praėjus daug metų po menininko mirties. Todėl aišku, kad Van Gogas negalėjo remtis žiniomis apie skysčių dinamiką, o greičiausiai semėsi įkvėpimo iš bendrų dangaus stebėjimų.

Paveikslas „Žvaigždėta naktis“ vaizduoja procesus, vykstančius gamtoje, padarė išvadą mokslininkai.