Jūs esate čia: Pradžia » Visos temos » Mokslas » Įdomusis mokslas |
Mūsų priešistorinių protėvių maitinimosi ypatumai ir jo atgarsiai mūsų metabolizmui Prisijunk prie technologijos.lt komandos! Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo. Sudomino? Užpildyk šią anketą!
Evoliucijos atžvilgiu, žmogus — visa ne gurmanas. Mūsų protėviai nuo seniausių laikų buvo visavalgiai. Australopitekai — stambios žmogbeždžionės, išgyveno visų pirma dėl rinkimo visko, „ką motina gamta pasiųs“. Ji daugiausiai siųsdavo augalų vaisius, lapus, sėklas, šaknis. Tikėtina, kad australopitekai vien mėsa iš pradžių nemito, jie nemokėjo medžioti stambių gyvūnų, o ir įnagių tam neturėjo. Beje, panašu, jie nebuvo ir prisiekę vegetarai — Afriką skalaujančių vandenynų pakrantėse jie rinko moliuskus ir vėžiagyvius, gaudė smulkias žuvis. O tai visai gyvūniniai baltymai. Atsiradus grupinės medžioklės įgūdžiams, kai mūsų protėviai apsiginklavo ietimis ir išsiaiškino, kaip užvaikyti grobį ir rengti pasalas, žinduolių ir paukščių mėsa tapo svarbiu 𝐻𝑜𝑚𝑜 maitinimosi komponentu. Ne mažiau svarbiu, nei augalai. Reikšmingą vaidmenį suvaidino ir mokėjimas įžiebti bei palaikyti ugnį maistui apdoroti — pabandykite pakramtyti žalios mėsos gabalą, ypač gyslotą! O štai keptą — lengvai.
Pastaruosius du milijonus metų vyko įvairių 𝐻𝑜𝑚𝑜 genties rūšių evoliucija ir konkurencija. Galiausiai, kaip nesunku nuspėti, liko tik mūsų biologinė rūšis — 𝐻𝑜𝑚𝑜 𝑠𝑎𝑝𝑖𝑒𝑛𝑠, „sapiensai“, kromanjoniečių palikuoniai. O mūsų reikšmingiausi „proto broliai“ neandertaliečiai, 𝐻𝑜𝑚𝑜 𝑛𝑒𝑎𝑛𝑑𝑒𝑟𝑡𝘩𝑎𝑙𝑒𝑛𝑠𝑖𝑠, galutinai išnyko vos prieš maždaug 40 tūkstančių metų — tikėtina, dėl pernelyg didelio specializavimosi į mėsą (nebūkite kaip jie, valgykite daržoves!), o taip pat, galbūt dėl sapiensų agresijos. Paskutiįn ledynmetį sapiensai išgyveno išdidžioje vienatvėje. Tiesa, yra šiokia tokia tikimybė, kad mus dar lydėjo hobitai. Ne, ne tie iš Viduržemio, o Sundos salose gyvenę 𝐻𝑜𝑚𝑜 𝑓𝑙𝑜𝑟𝑒𝑠𝑖𝑒𝑛𝑠𝑖𝑠.
Ir štai, prieš maždaug 11 tūkstančių metų, po „ilgos žiemos“, viskas radikaliai pasikeitė. Kai didžioji ledynų masė ištirpo, atsirado ir ėmė sparčiai vystytis žemdirbystė. Maisto išgavimą pakeitė jo gamyba, maitinimosi šaltiniai tapo patikimesni, santykinai garantuoti. Taip, atsiradus tokioms dominuojančioms kultūroms, kaip kviečiai, ryžiai, kukurūzai, racionas tapo ne toks įvairus. Bet užtat žmonės, kad išvengtų bado, ėmė sandėliuoti produktus, atsirado darbų pasidalinimas, amatai, didesnis komforto lygis. Jie nustojo klajoti iš vienos vietos į kitą įkandin laukinių gyvūnų kaimenių, rankiodami „konkurentų“ dar nenuskabytas uogas ir varpas. Ėmęs gaminti maistą, žmogus tapo sėslus — o tada jau ir miestų statymas netoli. Žemės ūkis iš pat pradžių pasidalino į dvi konkuruojančias kryptis: gyvulininkystę ir augalininkystę. Jų įsisavinimas priskiriamas neolito revoliucijai — žmogaus perėjimo nuo pasisavinančio ūkio (medžioklė ir rinkimas) prie vadinamos gamybinės ekonomikos. Jūs tikriausia tai pamenate iš mokyklinių vadovėlių. Žinoma, gyvulininkystė ir augalininkystė dar ilgai kito ir tobulėjo, tai raida vyksta ir dabar. Prieš mums pažįstamą gyvulininkystę tūkstančius metų vyko lig tol laukinių gyvūnų jaukinimas. Tik Kiplingo pasakoje apie katiną, kuris vaikščiojo vienas, viskas vyksta greitai ir lengvai. Gyvūnų nauda pasirodė milžiniška. Paaiškėjo, kad „triušiai — tai ne tik vertingas kailis, bet ir 3–4 kg dietinės mėsos“! Be maisto produktų (mėsos, pieno, kiaušinių), gyvūnai mums suteikia ir kitus resursus: kailius ir odas siūti aprangą (ar net statyboje — žuvų oda ar jaučių pūslė naudoti kaip langų stiklai), plunksnas ir kaulus dirbiniams, mėšlą kaip trąšas, kurą… Gyvūnai taip pat atlikdavo ir atlieka darbus: tempia plūgą, gabena žmones ir krovinius, saugo turtą nuo vagių ir kenkėjų, padeda medžioti. Tokiame kontekste išsireiškimas „mažieji mūsų broliai“ įgyja naują skambesį: prijaukinti gyvūnai iš amžių amžinųjų buvo žmonijos „broliai“ su aiškiais simbiozės elementais. Pieno istorijosŽmogaus maitinimosi ypatumai per pastaruosius dešimt tūkstančių metų paveikė ir kai kuriuos evoliucijos aspektus: dažnėjo efektyvų dominuojančių maisto tipų virškinimą užtikrinantys genai. Ir čia matome įdomią istoriją: vystantis pienininkystei, nemažai daliai 𝐻𝑜𝑚𝑜 𝑠𝑎𝑝𝑖𝑒𝑛𝑠 atsikūrė laktazės aktyvumas.
Tačiau moterys ir vyrai, kuriems laktazės aktyvumas išliko, gentainių pavydui galėdavo be pasekmių gerti pieną. Tai buvo naudinga, ir toks genetinis variantas pienininkyste užsiimančiose bendruomenėse tapo vis dažnesnis. Remiantis dabartiniais vertinimais, laktozės toleravimas mažėja, einant iš šiaurės į pietus: jeigu Europos šiaurėje pieną ir jo produktus vartoti, nepatirdami kokių nors nepatogumų, gali 80–90% gyventojų, tai einant link pusiaujo, šis skaičius mąžta. Tas pats vyksta, einant iš Eurazijos vakarų į rytus.
Didelis dalies žmonijos laktozės toleravimas siejamas su ankstyvu pieninių galvijų prisijaukinimu. Ten, kur tai atsirado vėliau — Azijoje, Afrikoje — gebėjimas įsisavinti neapdorotą pieną daug mažesnis. Be to, svarbų šiauriečiams svarbus ir vitaminas D: kaip žinia, jis išsiskiria, saulei veikiant odą, o kartu su kalciu. Į šiaurę persikėlę priešistoriniai žmonės susidūrė su saulės trūkumu ir gerokai „pašviesino“ savo odą bei „išmoko“ be problemų pilvui virškinti pieną, kuriame daug kalcio.
Ir dar apie maitinimąsi ir geografiją. Istorinė, „tradicinė“ dieta atsiliepė daugeliui pasaulio tautų, pavyzdžiui Tolimosios Šiaurės, Sibiro ir Tolimųjų Rytų gyventojams. Jų maitinimasis tūkstančius metų mėsa ir riebalais, su minimaliu angliavandenių kiekiu (iš kur jų gauti tundroje?), sukėlė organizmo veiklos pokyčius. Tad, šiauriečių skrandžio sulčių rūgštingumas daug didesnis — europiečiams tokie rodikliai įprastai signalizuoja gastrito paaštrėjimą ar skrandžio opos paūmėjimą. Tačiau Tolimosios Šiaurės gyventojams viskas tvarkoje: jų skrandžio gleivinė daug storesnė, padengta dideliu kiekiu apsauginių gleivių ir toks rūgštingumas jai nebaisus. Vitamino D trūkumą šiauriečiai kompensuoja dieta su daug riebalų — žuvų arba elnių. O štai su angliavandeniais reikalai kitokie: 5–10% Šiaurės gyventojų neįsisavina sacharozės, 50–100% — laktozės. Vietiniams Tolimosios Šiaurės gyventojams perėjus prie „šiuolaikinio“ maitinimosi tipo, kyla rimtas metabolinis stresas, smarkiai sumažinantis bendrą gyvenimo trukmę [tyrimas]. Taigi, jei pergyvenate, kaip jaučiasi tundros elnių augintojai be moliūgų, graikiško jogurto ir ruginės duonos — patikėkite, puikiai.
Dar viena svarbi istorija apie pieną — tai jo variantai А1 ir А2. Karvių piene įprastai yra 3–3,5% baltymų, ir trys ketvirčiai jų — kazeinai. Jie, savo ruožtu, dalinami į alfa (𝛼), beta (𝛽) ir kapa (𝜅). Žarnyne vykstant virškinimui, iš 𝛽-kazeinų gali būti „iškerpami“ fragmentai su savybėmis, primenančiomis endorfinus, savo laiku pavadintus 𝛽-kazomorfinais. Priminsiu, kad endrofinai — tai hormonai ir neuromediatoriai, pasižymintys raminančiu ir nuskausminančiu poveikiu. Jų buvimas baltymuose, kurie, atrodytų, atlieka tik kaupimo ir maitinimosi funkcijas, savo metu atrodė kaip keistas atsitiktinumas. Ką gi jam ten veikti? Tačiau dabar suprantame, kad daugelyje „įprastų“ baltymų yra atkarpos (peptidai), veikiantys panašiai, kaip hormonai. Pavyzdžiui, eritrocitų baltyme hemoglobine yra fragmentai, pasižymintys kraujagysles siaurinančiu, nuskausminančiu ir regeneraciją stiprinančiu poveikiu, labai neprošal patyrus traumą. Įsipjovei pirštą — op! — o reikalingi peptidai štai jie, jau kraujyje [tyrimas]. 𝛣-kazomorfinai įrodė savo reikšmę žarnyno veiklos reguliavimui kaip apsauga nuo diarėjos, imuninės ir nervų sistemos brendimo procesams ir netgi naujagimių prisirišimui prie motinos [tyrimas]. Dauguma 𝛽-kazomorfinų gan neatsparūs, savo funkcijas atlieka švelniai ir neprimygtinai — tai būtent A2 variantas. Tačiau vykstant karvių selekcijai prieš maždaug penkis-šešis tūkstančius metų pasirodė aktyvesnis А1 variantas (genetinis alelis), kuris gali pernelyg sulėtinti žarnyno peristaltiką ir tuo pačiu jame provokuoti uždegiminius procesus. Taip žmogus pats sau „pakišo kiaulę“, o tiksliau karvę, pablogindamas pieno toleravimą, o taip pat sukurdamas sisteminio uždegimo (ir netgi nervinio audinio uždegimo) šaltinį. Tuo pat metu veršiukai, žindantys A1 mamos tešmenį, auga ramesni ir lengviau valdomi, kas piemeniui tik į naudą. Dėl to daugelis karvių mūsų laikais yra išskirtinai А1. Kitos — А1 ir А2 mišinys. Ir tik kai kurios, seniausios karvių veislės išsaugojo pradinį, А2 alelį. Įdomu, kad avių, ožkų, kupranugarių, buivolių, jakių, kumelių ir netgi moterų pienas — vien А2. Todėl, jei kada pasitaikys proga paragauti kupranugarės pieno, nesibaiminkite, kad susuks pilvą — veikiausiai jį puikiai įsisavinsite.
Mokslinių duomenų, patvirtinančių esminį А1 ir А2 karvių pieno poveikio žmogui skirtumą, nėra daug. Tačiau jų yra: pastaruosius dešimtmečius šia tema kasmet pasirodo maždaug po 20–30 recenzuojamų straipsnių. Tad, sprendžiant iš visko, nagrinėti А1 pieno 𝛽-kazeiną kaip vieną iš sisteminio uždegimo faktorių yra prasminga [tyrimas]. Ypač, jeigu toks uždegimas iš tiesų yra suaugusiojo ar vaiko organizme (banalus patarimas tokiu atveju: pabandykite pakeisti įprastus pieno produktus į A2). Beje, tas pats taikytina ir bet kuriems kitiems gamėtini švelniems dietos faktoriams, kurie gali pagerinti žmogaus gyvenimą ir sveikatą. Garantijų, aiškus daiktas, niekas nesuteiks, tačiau sėkmės tikimybė tikrai aukštesnė už nulį. Svarbu nepainioti А1 uždegimo su bendresniais ir ryškesniais pieno alerginiais efektais, kurie gali pasireikšti kaip atsakas į įvairiausius jo peptidinius komponentus: kazeinų fragmentų, albuminų, laktoferinų ir t.t. Būtent dėl jų savo laiku atsirado bekazeininės (ir begliuteninės) dietos, kurios mažina sisteminį uždegimą. Taip pat ir nervų audino uždegimą, kas gerina smegenų būseną ir raidą, pavyzdžiui, esant autizmo spektro sutrikimams. Taigi, jei netoleruojate pieno — kalta gali būti laktozė, А1-kazeinai arba alerginė reakcija į kai kuriuos pieno baltymų fragmentus, kurie skirtingiems žmonėms gali skirtis. Kiekviena tokia uždegiminė reakcija gali stiprinti kitas, ir atvirkščiai, А2-pienas mažina laktozės netoleravimo reakcijas. Tai atsispindi visai šviežiame straipsnyje, pasirodžiusiame 2024 metų birželį.
Skyrius iš biologijos mokslų daktaro, MGU biologijos fakulteto žmogaus ir gyvūnų fiziologijos katedros profesoriaus, fiziobiologijos, neurobiologijos ir psichofarmokologijos specialisto,mokslo populiarintojo V. Dubynino knygos „Smegenys: maistas ir naujumas. Kodėl mus traukia tai, kas nauja ir skanu“ ▲
|