Mirties kvapas: jei jį užuodžiate, prasideda keisti dalykai

Kai mirštame, mūsų kūnai išskiria vadinamąjį putresciną, skleidžiantį siaubingą kvapą nuo pūvančios mėsos – žmogaus ar kitokios. Vieno tyrimo metu buvo siekta išsiaiškinti, ar tai galėtų būti grėsmės signalas, sukeliantis su gynyba ir pabėgimu susijusį žmonių elgesį, rašo IFLScience.

Buvo atlikti keturi eksperimentai:

• pirmajame eksperimente buvo tiriamas putrescino poveikis budrumui. Dalyviams atsitiktine tvarka buvo duota viena iš trijų kontrolinių medžiagų: putrescinas, amoniakas arba vanduo, kurių buvo užtepta ant vatos tamponų likus valandai iki pradedant interaktyviąją tyrimo dalį. Tada buvo atliktas reakcijos laiko kompiuterinis testas, kurio metu jie turėjo kuo greičiau spustelėti ant raudono taško;
• antruoju eksperimentu siekta išsiaiškinti, ar putrescinas turi įtakos elgesiui, susijusiam su pabėgimu nuo pavojų. Dalyviai, paveikti putrescino, amoniako arba vandens kvapo, buvo paprašyti nueiti 80 metrų atstumą, kad būtų galima patikrinti, ar skiriasi laikas, per kurį jie pasitraukia, ir kiek skiriasi;
• trečiajame eksperimente buvo nagrinėjamas pabėgimo elgesys ir mintys, kai dalyviai, veikiami putrescino, amoniako arba vandens, turėjo atlikti žodžių kamieno užbaigimo užduotį (kai pildomos tuščios vietos, pavyzdžiui, „b_nk“ gali būti „bank“, „bonk“, „bunk“). Tada jie taip pat turėjo nueiti 60 metrų atstumą, norint išsiaiškinti, kiek laiko tai užtruks;
• ketvirtajame eksperimente stengtasi nustatyti įtaką gynybiniam elgesiui ir ar putrescinas daro poveikį net ir tada, kai žmogus kvapo neužuodžia. Eksperimento dalyviai buvo veikiami nedidelės koncentracijos putrescino ir amoniako, o tada jų paprašyta perskaityti straipsnį, kuriame autorius kritikavo Vakarų vertybes. Po to dalyvių buvo klausiama, kokius jausmus jie jautė autoriui; o jų noras pabėgti buvo patikrintas stebint, kaip greitai jie užpildė baigiamąją anketą.

Tyrimo metu nustatyta, kad putrescino paveikti dalyviai tapo budresni, net jei jie nežinojo jaučiantys putrescino kvapą. Be to, dalyviai, veikiami putrescino, pabėgimo eksperimentuose ėjo pastebimai greičiau, o jų priešiškumas bei gynybinis elgesys pasireiškė aktyviau nei kitomis sąlygomis dalyvavusių dalyvių. Tai galima būtų įvertinti kaip naudingą prisitaikymą prie cheminio signalo, skatinantį priešintis arba bėgti ir galintį padėti mums išgyventi pavojingoje situacijoje. Visgi lieka klausimų, apie kokią grėsmę putrescinas mus įspėja.

„Galima daryti išvadą, kad net trumpas putrescino poveikis mobilizuoja grėsmių valdymo reakcijas, skirtas įveikti aplinkos grėsmes, – apibendrino autoriai. – Tai pirmieji rezultatai, rodantys, kad konkretus cheminis junginys (putrescinas) gali būti traktuojamas kaip grėsmės signalas.“

„Svarbi ateities tyrimų kryptis – išsiaiškinti tikslią putrescino skleidžiamos grėsmės prigimtį (pvz., mikrobų, grobuonių). Mūsų nuomone, putrescinas yra svarbus abiejose šiose srityse, nors tiesioginis kontekstas turėtų lemti, kuris grėsmės tipas yra svarbesnis.

Tyrimas publikuotas Frontiers in Psychology.

Kvapų „simfonija“

Dauguma žmonių gali atpažinti „mirties“ kvapą, susidūrę su nugaišusiu gyvūnu ūkyje ar kelyje. Tačiau, nepaisant savito kvapo, tik nedaugelis žino, kodėl jis iš tikrųjų toks, o ne kitoks. Net teismo medicinos mokslininkai galbūt dar neidentifikavo visų jį sukuriančių junginių – iki šiol atliekami tyrimai, praneša „University of Huddersfield“.

Supratimas, kaip kinta kvapą sudarančios cheminės medžiagos irimo proceso metu, gali būti labai naudingas teismo medicinos ekspertams. Tai ne tik padėtų nustatyti aukos mirties laiką, bet ir padėtų kruopščiau apmokyti šunis-palaikų ieškotojus.

Mirties kvapas – tai labai sudėtinga kvapų simfonija, kurioje, vykstant irimui, skirtingos natos čia sustiprėja, čia susilpnėja. Iki šiol tiriant žmonių palaikus užfiksuota ir identifikuota daugiau kaip 480 skirtingų lakiųjų organinių junginių (LOJ), o tiriant kiaulių gaišenas – daugiau kaip 800.

Hadersfildo universiteto daktarė Anna Williams ir jos komandos nariai Lorna Irish ir daktaras Garethas Parkesas nustatė šimtus cheminių medžiagų, kurias išskiria sausumoje ir po vandeniu yrančios kiaulių gaišenos. Kiaulių gaišenos Jungtinėje Karalystėje dažnai naudojamos kriminalistiniams tyrimams dėl kiaulių fiziologinio panašumo į žmogaus ir iš dalies dėl to, kad jų nesudėtinga rasti. Šiuo metu mokslininkai neturi galimybės šiuo tikslu gauti žmogaus palaikų, pavyzdžiui, iš specialių tafonomijos laboratorijų ar „kūnų fermų“.

Skirtingi irimo etapai

Dr. A. Williams ir jos komanda, atlikdami tyrimą, naudojo purius pluoštus, kad užfiksuotų kiaulių gaišenų, uždarytų dėžėse ir laikomų ore bei vandenyje, išskiriamas dujas per tam tikrą laiką. Dujų chromatografijos-masių spektrometrijos (GCMS) metodu buvo nustatyti atskiri lakūs, pluoštų absorbuoti organiniai junginiai.

Keista, bet kai kurios dujos, sudarančios visą mirties puokštę, iš tiesų buvo gana malonaus kvapo – tarp jų heksanas ir butanolis. Heksanas asocijuojasi su šviežiai nupjautos žolės kvapu, o butanolis – su lapų ir miško paklotės kvapu. Šie kvapai atsiranda ankstyviausiuose irimo etapuose, o vėliau ir paskutiniame, vadinamajame skeletonizacijos etape.

Vieni iš blogiausių kvapų atsiranda kažkur viduryje irimo proceso. Cheminės medžiagos išsiskiria išsipūtimo stadijoje, kuri įvyksta praėjus maždaug savaitei po mirties (priklausomai nuo aplinkos sąlygų), kai dauginasi žarnyno bakterijos.

Kai prasideda skeletonizacija, kvapus skleidžiančias bakterijas pakeičia mechaninės irimo priemonės, o nemalonius kvapus pakeičia medienos ir drėgmės kvapai.

Suprasdami šių kvapiųjų natų ritmą, suintensyvėjimą ir susilpnėjimą, kriminalistai gali bandyti iššifruoti „stebuklingą formulę“, kurios ieško specialiai apmokyti palaikų ieškantys šunys.

Ateityje pagal įvairius palaikų skleidžiamus kvapus galbūt bus įmanoma nustatyti mirties priežastį, nes kai kurios medicininės būklės gali skatinti tam tikrų bakterijų augimą. Analizuojant lakiuosius organinius junginius būtų galima patikimiau įvertinti laiką, praėjusį nuo žmogaus mirties – pomirtinį tarpsnį.