Kodėl vandenyno vanduo sūrus, o ežeruose ir upėse – ne? „Atsakymas nustebins“

Supratimas, kodėl vandenynų vanduo yra sūrus, o upių vanduo – ne, yra įdomi tema, kuri mokslininkus intriguoja jau šimtmečius.

Atsakymas slypi geologinių ir natūralių procesų, kurie per milijonus metų formavo Žemės vandens sistemas, derinyje. Nors upės ir ežerai teikia gėlo vandens, vandenynai iš pradžių buvo turtingi druska – daugiausia dėl to, kaip vanduo sąveikauja su žeme ir joje esančiais mineralais.

Kaip druska patenka į vandenyną

Pasak JAV Nacionalinės vandenynų ir atmosferos administracijos (NOAA), druska vandenyne daugiausia patenka iš sausumos. Kai lyja, vanduo yra šiek tiek rūgštus dėl ore esančio anglies dioksido. Dėl šio rūgštingumo lietaus vanduo gali suskaidyti uolienas ir mineralus Žemės paviršiuje.

Šis dūlėjimo procesas išskiria jonus – įkrautas daleles, tokias kaip natris ir chloridas, kurias perneša upės. Šie jonai galiausiai patenka į vandenyną. Laikui bėgant, šių mineralų kaupimasis lemia mums įprastą jūros vandens druskingumą.

Upės ir upeliai veikia kaip laidininkai, pernešantys ištirpusias druskas iš sausumos į jūrą. Tačiau pačios upės nedruskėja, nes jų vanduo nuolat papildomas krituliais, kurie palaiko žemą druskos kiekį.

Kodėl upės vanduo išlieka gėlas?

Nors upės perneša druskas iš sausumos į vandenyną, pačios jos netampa tokios sūrios. Taip yra todėl, kad upės nuolat gauna gėlo vandens iš lietaus ir tirpstančio sniego.

Mineralai ir druskos patenka į upes dėl uolienų irimo, tačiau dėl nuolatinio gėlo vandens, kuriame mažai druskos, antplūdžio jie nesikaupia dideliais kiekiais.

Garavimo vaidmuo palaikant vandenyno druskingumą

Pagrindinis vandenyno druskingumą palaikantis veiksnys yra garavimas. Skirtingai nuo upių, vandenynai negauna nuolatinio gėlo vandens antplūdžio. Vietoj to, jūros vanduo garuoja lėtai, ypač druskingose pelkėse ir natūraliuose garavimo baseinuose.

Ištirpusios druskos lieka ir palaipsniui kaupiasi. Be šio nuolatinio garavimo vandenynas galėtų tapti dar sūresnis nei dabar. Tačiau sistema išlieka subalansuota: druska nusėda vandenyno dugne arba yra nunešama srovių ir natūralių sedimentacijos procesų.

Druskos kiekis jūros vandenyje

Gausiausi jūros vandenyje esantys jonai yra natris ir chloridas – tie patys elementai, kurie sudaro įprastą valgomąją druską (NaCl). Kartu jie sudaro daugiau kaip 90 % visų jūros vandenyje ištirpusių jonų.

Apie 3,5 % jūros vandens masės sudaro ištirpusios druskos. Kad būtų aiškiau, viename kubiniame kilometre jūros vandens yra apie 120 milijonų tonų druskos. Tai neįtikėtinas druskos kiekis, tačiau ji pasklidusi po didžiulę vandenyno teritoriją ir padeda palaikyti bendrą druskingumo pusiausvyrą.