APIBRĖŽIMAS

Klausimas „Kada žmogus miręs?“ nedavė mums ramybės tūkstančius metų. Tai nėra trivialus reikalas, ypač, jei žmogų ruošiamasi palaidoti ar kremuoti. Tad ieškome to, kas mūsų manymu būtų neklystami požymiai. Ar yra centrinis organas, kurio funkcionavimo pabaiga reiškia žmogaus mirtį? Ar yra požymių, užtikrintai rodančių, kad žmogus pasitraukė iš šios ašarų pakalnės, pakratė kojas, padėjo šaukštą?

Senovės Egipte tašką padėdavo balzamuotojas. Senovės graikai žinojo, kad yra būklių, imituojančių mirtį. Patikrinimui prieš kremaciją jie nupjaudavo pirštą.

Viduramžių europiečiai vis labiau buvo neužtikrinti, kas miręs, o kas gyvas, kadangi literatūroje atsirado vis daugiau per ankstyvo palaidojimo atvejų aprašymų. Sunkumus itin išryškino anatomijos teatrai, paplitę Europoje XVI a. iki XVII a., kur anatomai atlikdavo viešą kalinių, kuriems įvykdyta mirties bausmė, skrodimą. Kartais pasirodymo žvaigždės būdavo ne visai mirusios. Anatomas galėdavo išimti širdį, laikyti ją iškėlęs ir būti pasveikintas išgąstingų šūksnių, nes šioji vis dar plakdavo. Vienas anatomas, Niccolò Massa, paprašė būti nepalaidotas dvi dienas „kad būtų išvengta bet kokios klaidos“.

XVIII a. prasidėjo dvi svarbios tendencijos. Pirmoji buvo mirties medikalizacija. Šalia mirštančiųjų pradėjo atsirasti gydytojai, tvarkantys opiatus ir ribai tarp gyvybės ir mirties blunkant, atsirado medicininės technologijos, turinčios padėti atskirti. Per kitus porą amžių buvo išvystytos inovacijos, atskleidusios gyvybės ženklus tiems, kas anksčiau būtų laikomas mirusiu: dirbtinis kvėpavimas, kvapiosios druskos, elektros šokas, stetoskopas, mikrofonai, sustiprinantys krūtinės garsus, radiografinė fluoroskopija, gyvybinių organų judesių aptikimui ir oftalmoskopas, kuriuo galima patikrinti kraujo cirkuliaciją tinklainėje.

Antroji svarbi šios eros tendencija buvo perėjimas nuo to, kas dabar vadinama kardiopulmonarine mirtimi prie smegenų mirties. Tada terminas „smegenų mirtis“ nebuvo naudojamas, bet gydytojai kalbėjo apie „jutimus ir „valią“, kaip žmogaus matus.

Smegenų mirties koncepcija suvaidino svarbų vaidmenį viename iš svarbiausių XX amžiaus medicinos proveržių. 1954 m. chirurgas Josephas Murray'us atliko pirmąją sėkmingą viso organo transplantaciją, persodindamas gyvų identiškų dvynių inkstą. Neilgai trukus, pradėta organų transplantacija iš mirusių donorų gyviesiems.

Ši įstabi technologija galėjo išgelbėti daug gyvybių, bet susidūrė su svarbia problema: negyvybingi organai. Inkstų transplantacijai galima naudoti gyvus donorus, nes žmonės turi porą ir puikiausiai gali gyventi su vienu. Bet norint persodinti kitus organus, donoras turi būti miręs. Tačiau, žmogui mirus, organai nebegauna deguonies.

1968 metais 13-os žmonių komanda suformavo Harvardo Medicinos mokyklos Specialųjį komitetą ištirti smegenų mirties nustatymą ir išvystė išmoningą problemos sprendimo planą. Kodėl nepaskelbus mirusiais kai kurių prie intensyviosios terapijos skyriuje prie dirbtinės plaučių ventiliacijos prijungtų pacientų ir nepanaudojus jų organų? Šie pacientai buvo gilioje komoje, bet nemirę. Jų širdys tebeplakė. Jeigu ventiliatoriai būtų palikti įjungti juos paskelbus mirusiais, jų organai ir toliau būtų maitinami krauju iki pat to momento, kai jo prisireiks chirurgams. Voilà.

Būtent tai Harvardo komitetas ir padarė. Jis apibrėžė antrą mirties formą, kurią vienas gydytojas pavadino „galima sakyti, miręs.“ Iki tol gydytojai naudojo kardiopulmonarinį standartą: jei širdis nebeplakė ir nebekvėpavai, vadinasi, buvai miręs. Dabar buvo „lengva mirties forma“, sukurta specialiai transplantacijai.

Iš pradžių Harvardo kriterijai buvo bauginančiai paprasti, kurių patikrinimas truko trumpiau, nei regos patikrinimas. Pacientas turėjo „nereaguoti į aplinką“, „nejudėti“ ir „neturėti refleksų“. Tam buvo naudojami elementarūs klinikiniai testai, kaip ledinio vandens lašinimas į ausį, žibintuvėlio švietimas į akis, akių obuolių palietimas medvilniniais tepinėliais arba reflekso testais (JAMA, vol 205, p 85).

Tada būdavo apnėjos testas. Ventiliatorius būdavo išjungiamas ir gydytojai žiūrėdavo, ar pacientas gali kvėpuoti nepadedamas. Jei ne, vadinasi, smegenys mirusios. O dabar baugioji dalis. Tada ventiliatorius įjungiamas. Žmonės kalba apie „kištuko ištraukimą“, bet nutinka priešingai. Nedaug žmonių tai supranta. Kaip nesupranta ir to, kad jų nurodymai „negaivinkite“ ar gyvųjų testamentai nebeturi teisinės galios. Paskelbus smegenų mirtį, juridiškai esate miręs.

Harvardo kriterijai vos ne iš karto sulaukė rūpesčių. Komitetas neatliko pacientų studijos ir nesirėmė jokia studija. 8-ojo dešimtmečio pradžioje du pacientų tyrimai parodė, kad pacientų su mirusiomis smegenimis smegenys ne visada būdavo mirusios. Harvardo testas parodo tik ar miręs smegenų kamienas, o ne naujoji smegenų žievė (neokorteksas), galvos smegenų dalis, kur labiausiai tikėtina, yra sąmonė.

Harvardo kriterijai nurodo testą, turintį padėti įsitikinti, kad nefunkcionuoja ir ši smegenų dalis: elektroencefalografiją (EEG). Pacientų tyrimas parodė, kad kai kurie šiaip jau su mirusiomis smegenimis, generavo smegenų bangas, aptinkamas EEG. Jei smegenys mirusius, tai kas bangavo? Ši problema išspręsta lengvai: gydytojams nurodyta neatlikinėti EEG testo.