10 pačių įstabiausių mokslo ir psichologinių efektų

1. Allee efektas

Allee efektas – tai biologinis reiškinys, rodantis, kad tam tikros biologinės rūšies populiacijos (arba populiacijos tos rūšies individų gyvenamoje teritorijoje) prieaugis vienam individui mažėja, jeigu populiacijos skaičius mažėja. Kitaip tariant, kiekvienos patelės palikuonių skaičius didesnis, jeigu didesnė populiacija.

Allee efektas, pavadintas amerikiečių zoologo Warderio Clyde`o Allee garbei, visiškai pakeitė supratimą apie populiacijos didėjimą.

Tais laikais, kai jis tyrinėjo šį reiškinį, buvo manoma, kad klestėti turi populiacija su mažesniu individų skaičiumi, kadangi kiekvienam iš jų tenka daugiau išteklių. Kitaip tariant, populiacija neva turi didėti lėčiau, kada joje yra daugiau individų, ir greičiau, kada individų yra mažiau. Tačiau W. C. Alee tyrimai įrodo, jog tuomet, kai populiacija sumažėja, tas pats nutinka ir su galimų porų skaičiumi – tos populiacijos individams darosi vis sunkiau susirasti partnerių dauginimuisi.

Išvada: kuo daugiau individų populiacijoje, tuo sparčiau ji didėja. Ir atvirkščiai.

Allee efektas paaiškina, tarkime, kodėl nyksta kai kurios gyvūnų rūšys.

2. Auditorijos efektas ir motyvo teorija

Auditorijos efektas – tai tas poveikis, kurį auditorija daro žmogui arba žmonių grupei, atliekančiai tam tikrą užduotį kitų akivaizdoje. Psichologai šį efektą pirmą kartą tyrė XX amžiaus ketvirtajame dešimtmetyje. Jis pasireiškia, visų pirma, dviem kraštutinumais: daugelio pasirodančiųjų (pavyzdžiui, atletų) rezultatai paprastai būna geresni, kada juos stebi daug žmonių, tuo tarpu kiti žiūrovų akivaizdoje patiria stresą, sutrinka, todėl savo pasirodymą užbaigia parodydami blogesnį rezultatą, negu galėtų.

1965 metais socialinis psichologas Robertas Zajoncas pasiūlė vadinamąją motyvo teoriją (angl. „drive theory“), galinčią paaiškinti auditorijos efektą. Jis įrodė, kad teigiamą arba neigiamą pasyvios auditorijos poveikį nulemia atliekamos užduoties sąlyginis „lengvumas“. Jeigu, tarkime, pasirodantysis tiki, kad nugalės, auditorijos efektas jam yra motyvas parodyti visas savo galimybes. Jeigu jis savimi nepasitiki, tai auditorija gali dar labiau sumažinti jo pasitikėjimą savo jėgomis.

3. Pigmaliono efektas

Pigmaliono efektas susijęs su auditorijos efektu ir motyvo teorija, jis susieja į atlikėją (užduoties vykdytoją) dedamus tam tikrus lūkesčius su pasirodymo lygiu, kurį jis parodys. Šis efektas pavadintas Bernardo Šo (Bernard Shaw) pjesės „Pigmalionas“ garbei (pagal šią pjesę pastatytas filmas „Mano puikioji ledi“), jis kartais dar vadinamas „Rozenthalio efektu“.

Be to, žinomas ir efektas, priešingas Pigmaliono efektui. Jo esmė ta, kad maži lūkesčiai lemia žemą pasirodymo lygį, ir vadinamas šis efektas „golemo efektu“. Pigmaliono efektas buvo gerai išstudijuotas sporto, verslo pasaulyje ir ypač švietimo srityje. Versle šis efektas labai gerai pastebimas žiūrint į rezultatus, kuriuos vadovams parodo jų pavaldiniai, priklausomai nuo to, ko jie iš jų tikisi.

Kaip vadovaudamasis savo tyrinėjimų rezultatais pažymėjo profesorius J. Sterlingas Livingstonas: „Tai, kaip vadovai elgiasi su savo pavaldiniais, didžia dalimi priklauso nuo to, ko jie iš jų tikisi“. Lygiai taip pat, tirdami Pigmaliono efektą pradinių mokyklų klasėse, Robertas Rozenthalis ir Lenore Jacobson įrodė, kad tie moksleiviai, iš kurių mokytojas daugiau tikisi, daugiau ir pasiekia.

4. Bruce efektas

Kada nėščios graužikų patelės jaučia nepažįstamo patinėlio kvapą, jos kai kada gali nutraukti savo nėštumą. Šis efektas, kurį pirmą kartą ištyrė britų zoologė Hilda Bruce, pasireiškia kai kurioms pelėms, pelėnams, lemingams (graužikams Lemmus), geladoms (šunbeždžionių šeimos beždžionių gentis, priklausanti markatų pošeimiui – balsas.lt) ir netgi liūtėms. Tam tikrą laiką buvo tyrinėjama, kaip šis efektas pasireiškia nelaisvėje gyvenantiems gyvūnams, o laukinėje gamtoje efektą pirmą kartą pradėjo tyrinėti Mičigano universiteto mokslininkė Eila Roberts. Pats svarbiausias klausimas ir vienu, ir kitu atveju – kodėl motina nužudo savo kūdikį?

E. Roberts penkerius metus tyrinėjo geladas Etiopijoje ir surinko duomenis apie 110 moteriškos lyties individų iš 21 skirtingos grupės. Atlikus gyvūnų išmatų pavyzdžių analizę, siekiant nustatyti, ar juose yra hormonų, kurie tikrai patvirtina nėštumo faktą, E. Roberts nustatė, kad ten, kur patinas įtvirtino savo viešpatavimą, užvaldęs grupę, didelė dalis patelių nutraukė savo nėštumą. Grupėse be dominuojančio patino gimstamumas buvo žymiai didesnis.

Atsakymas slypi štai kur. Dominuojantys patinai yra linkę nužudyti geladų mažylius, kadangi patelės vėl gali poruotis tik po to, kai užaugina savo vaikus, ir patinams neužtenka kantrybės. Beždžionės nužudo savo negimusius kūdikius, nes žino, kad jie vis tiek mirs – taip taupomas motinos gaištamas laikas, jėgos ir ištekliai.

5. Leidenfrosto efektas

Jeigu jūs kada nors buvote užtėškę vandens ant keptuvės ir matėte, kaip lašai ima suktis lyg patrakę – reiškia, jūs stebėjote Leidenfrosto efektą, pavadintą vokiečių daktaro Johanno Gottlobo Leidenfrosto garbei 1796 metais. Leidenfrosto efektas – tai fizikinis reiškinys, jis stebimas, kada skystis atsiduria labai arti žymiai karštesnio, negu to skysčio virimo temperatūra, paviršiaus. Tokiomis sąlygomis skystis suformuoja apsauginį garų sluoksnį, kuris atskiria jį nuo karšto paviršiaus ir neleidžia akimirksniu išgaruoti. Kai vandens lašeliai užtyška ant karštos keptuvės, vanduo neišvengiamai užverda ir išgaruoja, bet žymiai lėčiau, negu tai įvyktų, jeigu keptuvės temperatūra būtų aukštesnė už vandens virimo temperatūrą, bet žemesnė už Leidenfrosto tašką (šis taškas nėra pastovus dydis: ant keptuvės užtėkštam vandeniui jis yra apie 193 Celsijaus laipsniai – red. pastaba).

Dėl šio efekto vanduo tam tikromis sąlygomis gali laikytis pakibęs ore virš karšto paviršiaus (levituoti). Dėl tos pačios priežasties galima kyštelėti šlapią pirštą į skystą azotą, ir nieko blogo neatsitiks. Bet geriau to nedaryti, nes toks eksperimentas, vis dėlto, yra pavojingas.

6. Dioramos efektas

Dioramos efektas, taip pat žinomas kaip „pseudo makro“ ir „dioramos iliuzija“, reiškia tokį nuotraukos, kurioje nufotografuota reali vietovė ar natūralaus dydžio objektas, apdorojimą, kad ta vietovė ar objektas atrodytų tarsi miniatiūrinis maketas (diorama – faktiškai egzistuojančio kraštovaizdžio, istorinio įvykio ar kokios nors batalinės scenos trimatis natūralaus dydžio arba miniatiūrinis modelis, sukurtas panaudojant tam tikrą tapybos techniką, pirmame plane įkomponuojant realius arba butaforinius daiktus, taip sukuriant didelės erdvės iliuziją; tokia technika sukurtas vaizdas dažniausiai naudojamas muziejų ekspozicijose – red. pastaba).

Kai kada jis dar vadinamas „tilt-shift“ efektu, tačiau vardan teisybės reikia pastebėti, kad vadinamasis „tilt-shifting“ yra tokia fotografavimo technika, kurią naudojant dažnai pasiekiamas „pseudo-makro“ efektas. Tilt-shift efektus galima panaudoti įprastiniu būdu padarytai skaitmeninei fotografijai, kad susidarytų įspūdis, jog buvo naudojamas „tilt-shift“ objektyvas.

Tokios nuotraukos kuriamos keliais etapais. Galima išskirti šiuos pagrindinius momentus:

– fotografuojama iš viršaus;

– vaizdai fotografijos pakraščiuose padaromi susilieję;

– padidinamas spalvos sodrumas.

Žinoma, apie tai galima papasakoti žymiai išsamiau. Internete galima rasti instrukcijų, kaip tai daroma žingsnis po žingsnio (pavyzdžiui, čia).

7. Apžvalgos efektas

Iš visų kada nors paminėtų, stebėtų ir tyrinėtų psichologinių efektų šis efektas – pats rečiausias. Tik 534 žmonės pabuvojo tokioje aplinkoje, kur jis pasireiškia. Kada astronautai iš orbitos ar nuo Mėnulio paviršiaus mato visą Žemę, dauguma patiria nepaprastą didybės ir perspektyvos jausmą, kuris ir buvo pavadintas apžvalgos efektu. Šis efektas, kurio pavadinimą (angl. „overview effect“) sugalvojo rašytojas Frankas White`as, giliai paveikia žmogų, apstulbina, įkvepia, sukelia emocijų. Žemės vaizdas iš kosmoso keičia žmogaus santykį su tikrove. Astronautai grįžta namo, turėdami visiškai kitą požiūrį: jie pamato, kaip visi mes esame susieti, jaučia bet kokių kultūrinių ribų beprasmiškumą ir nori rūpintis aplinka.

8. Žioplumo efektas

Įsivaizduokite, kad jūs beprotiškai mylite merginą, ir ji jums atrodo talentinga, gera ir graži. O dabar įsivaizduokite, kad jūs matote, kaip ji eina šaligatviu, suklumpa ir krenta tiesiai veidu į balą. Dėl daugelio priežasčių jūs įsimylite ją dar labiau ir pajuntate dar didesnę trauką prie jos, ir visa tai – dėl jos nevykusio žingsnio.

Šis psichologinis reiškinys, ypač plačiai išstudijuotas sporto, verslo ir politikos pasaulyje, žinomas kaip „žioplumo efektas“ (angl. „pratfall effect“). Pirmiausia šį efektą atrado ir taip pavadino mokslininkas Elliotas Aronsonas 1966 metais. Tokio efekto rezultatai gali būti įvairūs. Tyrimai rodo, kad žmonės yra linkę mylėti netobulus, klaidas darančius žmones. Efektas buvo ilgai analizuojamas ir paaiškėjo, kad, tarkime, kerėpliškos moterys labiau traukia vyrus, negu atvirkščiai, bet pagrindinis principas (žmogus tampa patrauklesnis, kai jis parodo savo trūkumus) išlieka.

9. Miegančiojo efektas

Miegančiojo efektas (angl. „sleeper effect“) – dažnai tyrinėjamas, ginčytinas psichologinis efektas, kuris parodo, kaip informacija veikia žmogaus nuomonę. Paprastai, kada žiūrovas mato reklamą su gera žinia, tam žiūrovui kyla teigiamos asociacijos su ta žinia (ir su reklamuojamu gaminiu). Tačiau laikui bėgant šios teigiamos asociacijos pamažu dingsta ir, galų gale, apskritai nebelieka jokių asociacijų su ta reklama. Tačiau tam tikromis sąlygomis, pavyzdžiui, jeigu ta žinia buvo paskelbta su „atmetimo replika“(angl. „discounting cue“), teigiama asociacija gali išlikti ilgiau.

Miegančiojo efektas yra uždelstas požiūrio pakeitimas. Formaliai šis efektas yra toks reiškinys, kada žinia, kurią iš pradžių jūs atmetate dėl „atmetimo replikos“, laikui bėgant darosi įtikinamesnė. Veikimo mechanizmas čia yra maždaug toks: jūs išgirstate ką nors iš nelabai patikimo šaltinio, tą mintį vejate nuo savęs, bet po kiek laiko pradedate tikėti arba ji jus įtikina. Pavyzdžiui, kada jūs matote neigiamą politinę reklamą, už kurią sumokėjo oponentas, jūs iš pradžių į tą reklamą galite žiūrėti nepatikliai, bet po kurio laiko pradėsite ja tikėti.

Tyrimai patvirtina, kad miegančiojo efektas realus, bet sunkiai pasiekiamas tikrovėje, todėl norint, kad jis tikrai būtų efektyvus, reikia besąlygiškai laikytis daugybės griežtų rekomendacijų.

10. Tamagočio efektas

Ak tas Tamagočis. Jeigu jūs užaugote XX amžiaus paskutiniajame dešimtmetyje, tikriausiai tą daikčiuką turėjote, arba pažinojote ką nors, kas jį turėjo, arba bent jau žinojote, kad toks daikčiukas egzistuoja. 2010 metais visame pasaulyje buvo parduota per 76 milijonus mažų elektroninių žvėrelių. Tiems, kas kasosi pakaušį, duodami suprasti, kad nieko apie tai negirdėjo, pasakysime, kad Tamagočis – tai mažas saujoje laikomas virtualus augintinis, išrastas 1996 metais Japonijoje. Tamagočio savininkas, be kitko, rūpinasi savo augintinio šėrimu, gydymu, auklėjimu ir apkuopimu.

Tamagočio efektas – tai psichologinis reiškinys, kada žmonės emociškai prisiriša prie roboto ar kito virtualaus objekto. Žmogus gali šitaip susibičiuliauti su Tamagočiu, mobiliuoju telefonu, robotu ar net kokia nors kompiuterine programa. Tyrimai rodo, kad Tamagočio efektas gali pasireikšti bet kokio amžiaus žmogui ir gali turėti tiek teigiamą, tiek neigiamą poveikį žmogaus psichinei sveikatai.