Mokslininkė: daugybė Vokietijos gyventojų pavardžių yra lietuviškos

Šis sumanymas juos bemat įkvėpė ir mes susitelkėme bendram projektiniam darbui. Versdami jie įsigilina ir į Mažosios Lietuvos istoriją, ir gauna nepalyginamai daugiau žinių nei gautų seminare apie Mažąją Lietuvą.

– Jūs taip pat vadovaujate ir Humboldtų universiteto Baltų studijų draugijai, kasmet rengiate baltistikos konferencijas. Kas jose dalyvauja kaip klausytojai? Kam įdomūs baltų kalbų, literatūros ir kultūros klausimai Vokietijoje?

– Baltų studijų draugija (Gesellschaft für Baltische Studien e.V.), kuriai pirmininkauju, nėra Humboldtų universiteto draugija, tai susivienijimas, jungiantis baltistus – mokslininkus, nagrinėjančius su Baltijos šalimis susijusią problematiką, ir mums rūpimais klausimais besidominčius mėgėjus iš Vokietijos ir kitų šalių. Ji išsirutuliojo iš Berlyno baltistų būrelio (Baltistenkreis zu Berlin e.V.), kuriam vadovavo didžiai nusipelnęs ilgametis pirmininkas, garsus Vokietijos baltistas profesorius dr. Raineris Eckertas.

Jis ir perleido į mano rankas šios draugijos vairą. Baltų studijų draugijos istorija siekia 1964 metus, kuomet vadovaujant gerbiamam baltistui ir slavistui, Jono Bretkūno tyrėjui profesoriui dr. Viktorui Falkenhahnui Rytų Berlyne buvo įkurta baltų kalbų, literatūros ir kultūros studijų organizacija, kasmet rengdavusi po dvi legenda tapusias baltistų konferencijas. Jose, be kita ko, dalyvaudavo ir garsūs vokiečių rašytojai su lietuvių literatūros veikalų – tiek prozos, tiek poezijos – vertimais.

Baltų studijų draugija stengiasi tęsti darbą tokia pat dvasia ir išlaikyti tradiciją. Šia proga norėčiau pakviesti lietuvių kolegas tapti draugijos nariais ir aktyviais draugijos veiklos dalyviais.

– Kada ir kur vyks šių metų konferencija? Kokia šiųmetės konferencijos tema, apie ką bus skaitomi pranešimai?

– Pernykštėje rudenį vykusioje konferencijoje svarbiausias dėmesys buvo skirtas baltistikos perspektyvoms. Dalyvaujant abiejų baltiškųjų respublikų – Latvijos ir Lietuvos ambasadoriams Vokietijoje, J. E. Deividui Matulioniui ir J. E. Elitai Kuzmai, jas nagrinėjo baltistikos centrų vadovai.

Šių metė konferencija, kuri vyks Berlyno Humboldtų universitete gegužės 20–21 dienomis, skirta temai „Vokiečių mokslininkai ir baltų kalbos“. Apie daugybės vokiečių mokslininkų baltų kalbų tyrimus iki šiol buvo žinoma mažai, o apie kai kuriuose nežinota visai nieko.

Pavyzdžiui, bus skaitomi pranešimai apie garsaus pasakų rinkėjo ir Vokiečių kalbos žodyno autoriaus Jacobo Grimmo, vokiečių literatūros ir teatro reformatoriaus Johanno Christoph’o Gottschedo ir žymaus vokiečių kalbos dialektologo ir vokiečių kalbos atlaso iniciatoriaus Georgo Wenkerio domėjimąsi lietuvių kalba.

Džiaugiamės, kad šioje konferencijoje dalyvaus ir mūsų kolegės iš Lietuvių kalbos instituto habil. dr. Ona Aleknavičienė ir dr. Birutė Triškaitė.

– Ar tarp Humboldtų universiteto studentų lietuvių kalba yra populiari? Kiek maždaug studentų kasmet mokosi lietuvių kalbos? Ką jie mano apie lietuvių kalbą, kas mokantis lietuvių kalbos jiems sudėtingiausia, kas lengviau?

– Į lietuvių kalbos kursus Humboldtų universitete užsirašo istorinės kalbotyros studentai. Kursų dalyvių skaičius kinta priklausomai nuo to, ar šis kursas jiems privalomas, ar fakultatyvus.

Tie, kurie sąmoningai apsisprendžia mokytis lietuvių kalbos, dirba su didžiuliu atsidavimu, baltistikos temomis rašo namų, bakalauro ir magistro darbus arba net mokslinius straipsnius į dalykinius žurnalus. Turime studentų, kurie pasinaudojo galimybe ilgėliau studijuoti Lietuvoje, todėl gerai moka lietuvių kalbą ir savo gebėjimus pritaiko vertimo arba mokslinių tyrimų projektuose.

Kai studentų klausiu, kas jiems sunkiausia, jie vienu balsu sako, kad skaičių vartosena, tinkamas veiksmažodžių priešdėlis ir kirčiavimas. Kiekvienais metais rugsėjį – šiemet jau penktą kartą – Humboldtų universitete bendradarbiaujant su Vilniaus universitetu rengiami intensyvūs dvisavaitiniai lietuvių kalbos kursai. Jie skirti Vokietijos universitetų ir aukštųjų mokyklų studentams, kurie ten, kur studijuoja, neturi galimybės išmokti lietuvių kalbos.

Norinčių dalyvauti šiuose kursuose daug, prašymų visuomet pateikiama daugiau, negu galime priimti, nes dalyvių skaičius ribotas – jų priimame tik penkiolika. Daugelis šiuos kursus išklausiusių studentų tęsia studijas Lietuvoje, čia studijuoja vieną arba kelis semestrus, atlieka praktiką įmonėse arba organizacijose arba savanoriauja. Ne vieną klausytoją į kursus atveda meilė.

– Kaip matote Vokietijos baltistiką apskritai? Su kokiomis problemomis susiduriama, kokios įžvelgiate šio mokslo Vokietijoje perspektyvas?

– Paskutinį XX a. dešimtmetį ir mūsų amžiaus pradžioje baltistika Vokietijoje išgyveno pakilimą: buvo išplėsti baltistikos centrai Miunchene ir Miunsteryje, tokie centrai įkurti Greifsvalde, o 2002 metais ir Erlangene. Tačiau pastaraisiais metais tenka apgailestauti dėl geroko nuosmukio. Tokią raidą salygojo studijų pertvarka į bakalaurines ir magistrines ir įvesti tvirti studijų planai, vadinami Curricula.

Jiems įgyvendinti būtina pasitelkti daugybę dėstytojų. Baltistika, kaip siaura mokslo sritis, to neįstengia. Buvo atsižvelgta į tai, kad baltistikos studijų pageidauja palyginti nedaug studentų, ir panaikinti atitinkami baltistikos studijų kursai. Tačiau pastaraisiais metais pastebiu tam tikrą konsolidavimąsi, net, sakytum, naują vilčių teikiantį pakilimą.

Greta su jau tradiciniu baltistikos centru Greifsvalde, kuris po dvejų metų švęs 25 metų sukaktį, rikiuojasi ir kiti – Frankfurto Goethe’s universitete ir Berlyno Humboldtų universitete. Esu labai dėkinga Lietuvos Respublikos Švietimo ir mokslo ministerijai už skiriamą mano, kviestinės profesorės, vietos finansavimą ir dėmesį baltistų veiklai Humboldtų universitete.

Belieka puoselėti lūkesčius, kad netrukus bus galima rasti sprendimą, kaip šiame Berlyno universitete ir toliau išlaikyti baltistiką. Baltistikos ateitis priklauso nuo to, ar mums pavyks užtikrinti minėtų baltistikos centrų finansavimą ir įžiebti studentų susidomėjimą mūsų dėstomu dalyku. Tam būtinas visų baltistikos centrų bendradarbiavimas, nes tik drauge galėsime šį uždavinį išspręsti.

– Ar turite planų ateities tyrimams? Jei taip, kokių darbų planuojate imtis, kuriuos žadate tęsti?

– Pagrindinės mano mokslinių tyrimų sritys yra Mažosios Lietuvos kalbos, literatūros ir kultūros istorija, lietuvių leksikografija, baltiškoji onomastika ir kuršininkų kalba. Šiose srityse dirbsiu ir toliau, nes būtent čionai randasi vis naujų ir man įdomių temų.