Skrydžiai miegant. Ar gali žmogus hibernuoti?

Tolimi žmogaus skrydžiai į kosmosą atrodo vis realesni. NASA planuoja pasiųsti misiją jau iki 2030 metų, ir kada nors žmonija ims planuoti keliones į tolimesnius visatos objektus. Tačiau norint, kad tai taptų realybe, reikia sugalvoti, kaip žmonėms išgyventi ilgus skrydžius – turimomis technologijomis kelionė net prie arčiausios planetos, Marso, truks aštuonis mėnesius. Fantastinių filmų autoriai atsakymą jau rado – žmogų reikia perjungi į „miego režimą“, hibernaciją. Kiek tai realu, žurnale Conversation rašo Vladyslav Vyazovskiy, Oksfordo universiteto neurofiziologas.

Vyazovskiy'is mano, kad šio gebėjimo žmogui reikėtų mokytis visų pirma iš gyvūnų. Jie, nuo mažučių kolibrių iki dideliausių meškų moka nugrimzti į hibernaciją tiek ilgam laikui, tiek ir kelioms valandoms per dieną. Kai jie būna šios būsenos, jų funkcijos sulėtėja, sumažėja energijos poreikis, kaip energijos šaltinis naudojami riebalai, sulėtėja metabolizmas, cheminės reakcijos, širdies plakimas ir kvėpavimas, o taip pat sumažėja kūno temperatūra.

Ar reali žmogaus hibernacija?

Kaip rašo Vyazovskiy'is, hipotermiją ir metabolizmą kontroliuoti realu jau dabar. Žmonės atšaldomi, naudojant stiprius preparatus, vykdant širdies operacijas ar po insulto, kai kūno audiniams trūksta deguonies. Tai atliekama, siekiant sumažinti ląstelių deguonies poreikį; analogiški natūralios gyvūnų hibernacijos požymiai.

Yra žinoma, kad hibernuoti gali ir stambūs gyvūnai bei kai kurie primatai. Tai rodo, kad žmogaus kūno matmenys ir jo sunaudojamos energijos apimtys nėra kliūtis. Gyvūno organizmas pats moka įjungti ir išjungti šį režimą, tačiau tiksliai atsakyti, kaip būtent tai vyksta, mokslininkai kol kas negali. Labiausiai tikėtini yra du variantai:

• Hibernacija prasideda nuo pokyčių kūno ląstelėse, molekuliniame lygyje;
• Šią būseną pasiekti ir iš jos išeiti gyvūnai gali nervų sistemos signalais ar reguliuodami hormonų lygį.

Mokytis iš mažųjų brolių

Štai kokias esmines žinias apie hibernuojančio organizmo būklę turime semtis iš gyvūnų patirties, sako Vyazovskiy'is. Visų pirma, hibernacija, kitaip nei daugelis mano, – tai ne gilus miegas. Atvirkščiai, ji sukelia miego trūkumą: kad išeitų iš šios būsenos, gyvūnai turi kelias valandas ar dienas giliai pamiegoti. Po hibernacijos gyvūnams fiksuojama panaši smegenų bangų struktūra, kaip ir esant miego trūkumui.

Vyazovskiy'is pažymi tokias galimas šio reiškinio priežastis :

• Lėtas metabolizmas ir hipotermija susijusi su tomis smegenų dalimis, kurios reguliuoja ir miegą;
• Hibernacija keičia smegenis ir jeigu jos neatstatomos miegu, gali pakenkti (pavyzdžiui, dėl deguonies trūkumo).

Antra, svarbu suprasti, kaip hibernacija veikia žmogaus atmintį. Ji reorganizuoja ir sumažina smegenų sinapsių ryšius, kurie yra jos pagrindas. Gyvūnų tyrimai parodė, kad dauguma atsiminimų išlieka net po ilgų hibernacijos mėnesių, tačiau šis procesas turi savo prioritetus: atmintis apie artimiausius, giminingiausius padarus saugoma patikimiausiai.

Vyazovskiy'is – vienas iš Europos kosmoso agentūros (ECO) komandos, tyrinėjančios žmogaus galimybes pereiti į „miego režimą“, ekspertų. Pasak jo, mokslininkai iki šiol nėra užtikrinti, ar ilga hibernacija būtų nepavojinga žmogui. Tačiau teoriškai tai visiškai įmanoma, ir tyrėjai mano, jog kada nors hibernacija iš fantastikos virs realybe.

Анастасия Зырянова
slon.ru