Mokslo titanų kova dėl rūkymo: ar žinote, kodėl šiuolaikinės statistikos tėvas taip nepasitikėjo cigarečių kritikais?

Tačiau Fisheriui toks atradimas neatrodė pakankamai svarbus, kad būtų galima daryti garsius pareiškimus. Savo laiškuose (po pirmojo sekė ir kiti) jis apkaltino Hillą ir Dollą faktų, nesutampančių su jų pagrindinėmis tezėmis, ignoravimu, o mokslo bendruomenę „prieš rūkymą nukreipta propaganda“.

Fisherio kritika rėmėsi ta pačia statistine problema, su kuria jis kovojo žemės ūkio institute prie Londono: iškraipančiaisiais kintamaisiais (confounding variables). Jo nuomone, mirtingumas ir rūkymas galėjo augti ir mažėti drauge, tačiau tai nereiškė, kad antras reiškinys yra pirmojo pasekmė – tai galėjo būti paprasta koreliacija. Tai galėjo būti kažkoks faktorius, sukeliantis ir potraukį tabakui, ir plaučių ligas, – gal genetika?

Ir iš viso, rašė Fisheris, o ką, jei teisingas atvirkščias teiginys: ne cigaretės sukelia vėžį, o vystantis ligai atsirandantis diskomfortas ir skausmas verčia pacientą griebtis palengvėjimą suteikiančio tabako? „Atimti iš šio vargšo cigaretes, – svarstė mokslininkas, – gali būti prilyginta baltos lazdelės atėmimui iš neregio“.

Kaip bebūtų, teigė Fisheris, kai kintamųjų tiek daug, kad apie kai kuriuos iš jų galime netgi neįtarti, kaip galima kažką tvirtinti, neištyrus visų variantų? Abejojo jis ne vienas – jo pusėn stojo pagrindinis Mayo klinikos vyr. statistikas Josephas Berksonas ir Amerikos onkologijos bendrijos prezidentas Charlesas Cameronas.

Po Fisherio mirties (1962) mokslo bendruomenė toliau ginčijosi, kiek jis buvo teisus. Kritikai kaltino jį neatsižvelgimu į faktus, nenoru rimtai įsiklausyti į įrodymus ir leidus potraukiui užtemdyti savo nuostabųjį protą. Daugelis nurodydavo, kad jis pats dievino rūkyti pypkę ir netgi atlikdavo tyrimus už tabako kompanijų pinigus; jo biografijos tyrinėtojai tokius teiginius apie šališkumą atmeta: Fisherio charakterio žmogui teisumas buvo svarbiau už pinigus.

Nors dabar rūkymo žalą mažai kas ginčija, Ronaldo Fisherio pradėta diskusija tam tikra prasme aktuali iki šiol. Medicina kaip ir anksčiau, ieško atsakymų į klausimus: kas sukelia nutukimą, kokie maitinimosi faktoriai lemia diabeto išsivystymą, o kokie širdies ligas? Tokių neišspręstų problemų esama bet kurioje srityje. Kaip pagerinti švietimo sistemą? Ar baudų didinimas lemia nusikaltimų mažėjimą? Ar sukelia kava vėžį?

Vertinga neįkainojamo Ronaldo Fisherio indėlio į šiuolaikinę statistiką dalimi tapo nulinė hipotezė. Ji teigia, kad neradus geresnės hipotezės už turimą, tai pradinės hipotezės atsisakyti neverta. Kaip paaiškina Priceonomics, jei kyla abejonių, geriau tarti, kad trąšos neveiksmingos, antibiotikas negydo, o rūkymas vėžio nesukelia. Šis nulinės hipotezės „neatsisakymas“ sulaiko mus nuo nepagrįsto tikėjimo spaudoje reguliariai pasirodančiomis vienų ar kitų tyrėjų, sakykime taip, drąsiausiomis prielaidomis.

Fisheris, likdamas ištikimas statistikai, norėjo sulaukti galutinių įrodymų. Jo randomizuoti tyrimai tapo koreliacijos atskyrimo nuo priežastinių ryšių auksiniu standartu, tačiau praktikoje juos atlikti ne visada pavyksta. Taip moksle priimami subjektyvūs sprendimai. Kai kurie iš jų pasirodo esantys teisingi – kaip buvo rūkymo atveju, o kai kurie, – atvirkščiai.