Didysis hadronų priešpriešinių srautų greitintuvas netyčia pasiekė neįmanomą – įrodė, kad vaiduokliai neegzistuoja

Visų pirma reikia apsibrėžti, ką laikome vaiduokliais. Tai yra mirusių žmonių sielos, astraliniai kūnai ar kitaip vadinama energija, kuri vienaip ar kitaip bendrauja su mūsų pasauliu. Mokslas, iš esmės, vaiduokliais nesidomi, bet žmonėms jie visada buvo labai įdomūs. Ar gali būti, kad kai kuriuose pastatuose vaidenasi? Ar senolių pasakos kadaise buvo paremtos tikrais įvykiais? O gal visa tai tik žmonių vaizduotė, savitaiga ir išsigalvojimai?

Internete gausu vaiduoklių egzistavimo „įrodymų“. Įvairių nuotraukų, vaizdo įrašų ir kitos informacijos, kuri, esą, įrodo, kad vaiduokliai tikrai egzistuoja ir gyvena (na gerai, negyvena) tarp mūsų. Stulbinanti tiesa yra ta, kad daugiau žmonių tiki vaiduokliais, nei domisi didžiojo hadronų priešpriešinių srautų greitintuvo darbu. Atrastas Higso bozonas? Nieko apie tai nežinome, bet štai anoje apleistoje ligoninėje būtinai vaidenasi, nes apie tai visi kalba.

Vienas fizikas iš Mančesterio Universiteto, Brianas Coxas, teigia, kad didysis hadronų greitintuvas paneigė vaiduoklių egzistavimą. Žinoma, mokslininkams šios neįrodytos mistinės būtybės neįdomios. Tam, kad jų egzistavimą būtų galima paneigti, kas nors turėtų prieš tai įrodyti, kad jos yra. Nėra įrodymų, kad vaiduokliai egzistuoja, tai kam įrodinėti, kad jos neegzistuoja? Visgi, Coxo manymu, tai jau yra atlikta, nors tai ir nebuvo pagrindinė mokslininkų užduotis.

Taigi, vaiduokliai (siela ar kaip tai norite pavadinti) turėtų būti sudaryti iš dalelių, kurios išsaugotų tam tikrus mūsų sąmonės bruožus po mūsų mirties. Ši informacija kaip nors turėtų sąveikauti su kitomis materijos dalelėmis ir jos neatrasti būtų neįmanoma. Coxas teigia, kad norėdami įrodyti vaiduoklių egzistavimą turėtume išplėsti Standartinį modelį, kuris apibūdina stipriąją, silpnąją ir elektromagnetinę sąveiką bei fundamentaliąsias daleles – viską, iš ko sudaryta materija. Standartinis modelis yra teorija, kuri, kaip ir kitos, gali būti modifikuojama ir plečiama. Tačiau vaiduoklių į ją įterpti neįmanoma, nes tokią energiją, dalelių sąveikas ar jų pėdsakus Didysis hadronų priešpriešinių srautų greitintuvas būtinai jau būtų aptikęs.

Skeptikai, kuriems vaiduoklių egzistavimas yra savaime suprantamas faktas, kurio nei įrodyti, nei paneigt nereikia, tik mojuoja rankomis – juk ne viskas suprantama fizikų protais ir tyrimų įranga. Galų gale, kaip jie greitai pažymėtų, niekas nesakė, kad Didysis hadronų priešpriešinių srautų greitintuvas yra tobulas. Tačiau jie pamiršta tai, kad viskas, kas sąveikauja su mūsų fiziniu pasauliu, palieka fizinius pėdsakus. Didysis hadronų greitintuvas aptiko ir mažesnius dalelių sąveikos pėdsakus nei tuos, kuriuos paliktų išlikusi mirusio žmogaus sąmonė ar žmones bauginantis vaiduoklis.

Mokslas jau seniai įrodė paranormalaus pasaulio egzistavimą pagrindžiančių pasakojimų spragas, bet šis požiūris yra unikalus. Didysis hadronų priešpriešinių srautų greitintuvas net specialiai šiam reikalui neskirdamas dėmesio būtų aptikęs tokią didžiulę spragą Standartiniame modelyje. Bet neaptiko. Kita vertus, kažin ar moksliniai įrodymai gali pakeisti neracionalų žmonių tikėjimą ir nežinomybės baimę. O tie, kurie domisi fizikos atradimais, vargu ar kada nors rimtai tikėjo vaiduoklių egzistavimu. Todėl jokios sensacijos.