Kodėl rusus taip lengva atpažinti? Štai ką apie tai mano patys rusai ir kokius linksmus eksperimentus yra išbandę

Su savo skaitytojais šia tema kalbėjosi „gubdaily.ru“, o „thequestion.ru“ užvirė diskusija.

„Esmė – ne veido sandara, o ką tas veidas daro – kokia jo išraiška, mimika. Mano variantas – šypsena. Mūsų tautiečiai šypsosi sučiauptomis lūpomis, o jie (suprask: europiečiai. – Red.) – atvira šypsena, kad kai kada net dantenos matyti. Bet tai mano nuomonė, ji nėra mokslinė. Pragyvenusio 20 metų Amerikoje mimika bus tokia pati kaip amerikiečio. Bus lygiai taip pat, jei pas mus ilgą laiką gyvens amerikietis... (Stanislavas Drobyševskis, antropologas, biologijos mokslų daktaras).

„Mano stebėjimų rezultatai rodo, kad Vakarų Europoje ir JAV žmonių veido bruožai ryškesni ir griežtesni,o sensta jie dažniausiai pagal smulkiai susiraukšlėjančio veido tipą. Rusijoje žmonių veido bruožai ne tokie griežti, jie švelnesni, ir senstama dažniausiai pagal deformaciją patiriančo veido tipą“.

„Mano stebėjimų rezultatai rodo, kad rusus lengva atskirti nuo kitų turistų pagal drabužius: moterys metuose dėvi ilgus gėlėtus sarafanus (tai rusų moterų drabužis – ilga suknia su aukšta talija, plačia apačia, dažniausiai be rankovių. – Red.) ir daug kosmetikos, vyrai mėgsta šortus, o turistai Skandinavijoje dažniausiai būna apsirengę per šiltai“.

„Atsakau kaip Peterburgo centre įsikūrusio baro darbuotojas. Taip jau gavosi, kad 50 proc. mano lankytojų yra suomiai, anglai, amerikiečiai, vokiečiai ir prancūzai. Azijietiškos išvaizdos žmonių neskaičiuoju. Kada svečias vos tik peržengia mūsų įstaigos slenkstį, su 85 proc. tikimybe jau galima tvirtinti, iš kur jis. Apie daug ką pasako eisena. Rusų pečiai paprastai atrodo platesni, bet jie būna pasikūprinę. Užsieniečiai – atvirkščiai. Stotas tiesus nepriklausomai nuo amžiaus ir nuo to, ar už jo nugaros kabo portfelis su dirželiais.

Nekalbėsiu už visus, tai grynai asmeninė nuomonė. Antra – tai šypsena ir elgesys.Užsieniečiai yra savimi labai pasitikintys ir, užėję į barą, pirmiausia atkreipia dėmesį, velniai juos rautų, į barą! Jie žino, ko atėjo, ir jiems nusispjauti, ant kokios sofutės patupdys savo užpakalį. Skirtingai nei rusai“.

Daug ką pasako pasisveikinimas. Užsieniečiai sveikinasi labai jau džiaugsmingai. Atrodo, kad jie yra nuolatiniai mano lankytojai, ir mūsų šeimos seniai draugauja. Kai kada šypsenų būna netgi per daug. Ir didelį vaidmenį vaidina išvaizda. Nenoriu pasakyti, kad mes su jumis ne tokie valyvi, bet... Nors ne. Būtent tai aš ir pasakysiu. Šukuosena, apranga, detalės. Viskas atrodo harmoninga ir kelia malonias emocijas. Daug ką pasako oda. Taip. Būtent oda. Atspalvis ir spalva. Aš čia kalbu ne apie etninius skirtumus, o apie odos sveikumą. Visiems žinoma, kad užsieniečiai pensininkai atrodo žymiai geriau už mūsiškius. Ypač jei kalbėsime apie dantis.  Galų gale, mes priėjome iki mimikos. Milimetrai lemia viską. Kaip jis prisimerkia, kaip apsižvalgo, kaip dirba rankomis. Kad ir ką kas bekalbėtų, bet aš pareiškiu, kad jie jaučiasi laisvesni, tuo tarpu rusai jaučiasi esą įžūlesni“.

„Skiriasi žandikauliai ir dantų skaičius. Amerikos ortodontijos (mokslo apie dantų ir žandikaulių anomalijas. – Red.) mokykla tradiciškai daro viską, kad išsaugotų visus dantis pacientui, net jei eilėje tarp dantų nėra pakankamai vietos. Žandikauliai plečiami naudojant įvairius funkcinius aparatus, kad ne vietoje išdygusius dantis būtų galima perkelti į eilę. Europoje kitaip, Europos ortodontijos mokykla yra konservatyvesnė, jei vietos dantų eilėje pagal tam tikrus kriterijus nepakanka, ortodontinio gydymo tikslu šalinami pirmieji arba antrieji kapliai (dantys, esantys tarp iltinių ir krūminių dantų, žmogus jų turi aštuonis. – Red.), o paskiau uždedami breketai, koreguojamas sukandimas ir ištiesinama dantų eilė. Dėl to amerikiečių žandikaulis paprastai būna masyvesnis ir šypsena platesnė nei europiečių“.

„Mano pastebėjimai Graikijoje rodo, kad rusus išduoda būtent nesišypsojimas ir niūrus žvilgsnis. Išvydę bent vieną iš šių ženklų, Atėnų prekiautojai kailiniais ir visokiais skarmalais skrenda prie jūsų, tarsi prie kojų būtų prisitvirtinę  sparnuotus Hermio sandalus, o  jūsų kišenės velkasi žeme, apsunkusios nuo prikrauto į jas aukso. Įdomumo dėlei net atlikau eksperimentą: du kartus – antrą kartą po dviejų dienų – ėjau viena gatvele netoli Akropolio, kuri tiesiog užkimšta visokiausiomis parduotuvėmis. Vieną dieną ėjau su įprastine veido išraiška, o antrą sykį – išmetusi šypseną iki ausų, labai tikroviškai vaizduodama atpalaiduotą atvirumą vos ne visam pasauliui. Trumpai tariant, kai ėjau šypsodamasi, nė vienas (!!!) prekeivis prie manęs nekibo įkyriai siūlydamas: „Miergaiti, pirkti kailiniai“, o kitą dieną tiesiog purtė nuo jų gausos aplink mane“.

„Žmones išduoda akys! Žvilgsnis. Jie žiūri kitaip. Kaip? Aš negaliu apibūdinti. Gal būt, jie neatrodo įsibaiminę. Žvelgia nesuktai ir atvirai. Mūsų žmonių, taip pat ir mano, žvilgsnis lyg ir labiau įtemptas, įdėmesnis. Ir tie mūsų tautiečiai (vėlgi vadovaujuosi pastebėjimais), kuriems nusišypsojo laimė tapti „pasaulio žmogumi“, daug keliauti, bendrauti su užsieniečiais, pradeda žiūrėti kažkaip kitaip, ir juos jau būna sunkiau atpažinti minioje, užsienyje, kaip „saviškius“. O drabužiai, man atrodo, jau seniai nustojo būti identifikatoriumi.  Bent jau didžioji dalis tų, kurie gyvena Maskvoje ar Piteryje (Sankt Peterburge. – Red.), rinkdamiesi drabužius nuo europiečių mažai tesiskiria“.

Parengė Leonas Grybauskas